Ugnies perkeistas ženklas – gyvenimui
Jovita Nalevaikienė,
Utenos kraštotyros muziejaus direktorė, menotyrininkė
Utenos kraštotyros muziejus tęsia profesionaliojo meno kūrėjų pristatymą Laisvės kovų muziejuje, įsikūrusiame buvusios siaurojo geležinkelio stoties pastate Stoties g. 39, Utenoje, ir vėlyvą rudenį pasitinka kartu su Česlovo Lukensko kūriniu ,,Krematai / Deguliai. III (2017–2021)“.
Kūriniai ,,Krematai / Deguliai“ – tai meno objektai, padaryti iš ąžuolo masyvo medienos, išpjaustyti įvairių dydžių kryžiai, žvaigždės, apdeginti ir įmontuoti į dėžutes su stikliniais gaubtais. Visi šie kūriniai eksponuojami kaip vientisa instaliacija. Anksčiau aplankę tarptautines parodas Karlsruhe, Berlyne, Diuseldorfe (Vokietija) ir Londone (Didžioji Britanija), kur buvo demonstruojami Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijos „Meno parkas“ kuruotose parodose bei eksponuoti retrospektyvinėje visą Č. Lukensko kūrybinį laikotarpį žyminčioje parodoje „Kliedesių terminalas“ Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje Kaune 2019 metais, dabar 45 deguliai atvyko į Uteną.
Menininkas tarpdisciplinininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Vilniaus dailės akademijos docentas Česlovas Lukenskas – nepailstantis novatorius ir eksperimentatorius, todėl muziejaus padalinio erdvėse eksponuojamiems kūriniams leido sumaniai prisitaikyti prie specifinės, ne itin palankios meno demonstravimui erdvės. Čia gal galima būtų sakyti, kad kartu su autoriumi atradome tam tikrą dermę, kaip parodyti jautrius, subtilius, jaudinančius ir kviečiančius mąstyti kūrinius tikroviškoje ir jokia butaforija nepagrąžintoje aplinkoje.
Kaip sako autorius, ekspozicijoje demonstruojami esminiai simboliai / ikonos / ženklai, paliečiantys ypač traumines paskutinių amžių žmonių patirtis. „Ženklai telkia naikinti kitų ženklų atstovus ir jų tapatybes. Nesunaikinti / nesudeginti iki galo, neužmiršti visiškai ir ne visiškai prisimenami, dėl tam tikrų mitologemų, išsižadėdami aukščiausių žmoniškumo vertybių, aukos ir budeliai, amžinybės ir laikinumo dulkės, atsiduria egzistencijos prasmės klausimo akivaizdoje be atsakymų. Vienintelis atsakymas yra atgaila“, – taip teigia menininkas Česlovas Lukenskas apie Utenos Laisvės kovų muziejuje pristatomą ekspoziciją.
Žiūrovui siūloma / leidžiama pro praviras duris (arba – per stiklą, kartais – net per dvigubą, nes ir atskiri kūriniai ir jų bendra erdvė yra / gali būti už stiklo) iš labai arti pažvelgti į simbolinę medžio figūrą, kančios, vilties, tikėjimo simbolį, skirtingais laikotarpiais savyje talpinusį skirtingus krūvius, prasmes, turinį, negailestingai, bet ne iki galo, transformuotą ugnies stichijos, kuri kūrybos procese buvo valdoma menininko valios.
Išgyvenimus ir įspūdžius patirsime kiekvienas individualius. Tačiau verta prisiminti ir autoriaus sufleruojamą mintį: „Vienintelis atsakymas yra atgaila“. Ir tuomet dar giliau pajusime keturiomis kalbomis prie ekspozicijos mus pasitinkančią epitafiją:
„Viešpatie, pasigailėk mūsų / Lord, have mercy on us“
Kas: Česlovo Lukensko kūrinių paroda „Deguliai (Cremates). III. 2017–2021“
Kur: Utenos kraštotyros muziejaus padalinyje Laisvės kovų muziejuje, Stoties g. 39, Utena
Kada: iki 2022 m. sausio 15 d. muziejaus darbo valandomis (II–V nuo 13 iki 17 val., VI nuo 9 iki 13 val. Dėl ekspozicijos lankymo kitu metu kreiptis tel. +370 670 79 217.
Plačiau apie autorių:
ČESLOVAS LUKENSKAS (g. 1959 m. liepos 3 d., Panevėžyje), menininkas tarpdisciplinininkas, Vilniaus dailės akademijos docentas.
Šeima: žmona Rūta Bronė (g. 1957), chemijos ir biologijos mokytoja; vaikai – Elžbieta (g. 1984), finansų analitikė, Dovydas (g. 1988), miškininkas, Jokūbas (g. 1988), dailininkas, Adomas (g. 1992), fizikas.
Išsilavinimas: 1966–1974 m. mokėsi Panevėžio 5-ojoje vidurinėje mokykloje, 1974–1978 m. – Panevėžio Jono Švedo aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1978–1984 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, įgijo saksofonininko specialybę, 1978–1982 m. mokėsi Vilniaus vakarinėje dailės mokykloje, 1995–1996 m. studijavo švietimo vadybą ir edukologiją KTU magistrantūroje.
Darbinė veikla: 1984–1987 m. – Karmėlavos (Kauno r.) vidurinės mokyklos mokytojas, 1987–1992 m. – Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos saksofono specialybės dėstytojas, 1992–1996 m. – Kauno estetinio lavinimo mokyklos „Anima“ direktorius, 1996–1999 m. – UAB „Elitėja“ cecho viršininkas, 1999–2000 m. – Kauno Mato Šalčiaus vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui, 1999–2002 m. – Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto direktoriaus pavaduotojas studijoms, 2002–2009 m. – lektorius, nuo 2009 m. – Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto dekanas, docentas.
Faktai: vienas Lietuvos šiuolaikinio meno pradininkų ir reformatorių. Įkūrė avangardinę grupę „Post Ars“ (1989), iki šiol dalyvauja kūrybinėje veikloje. Dirba tarpdisciplininio meno srityse: tapybos, koliažo, asambliažo, instaliacijos, objektų meno, performanso, hepeningo, fotografijos. Savo kūryba analizuoja šiuolaikinio barbarizmo, traumos, posthumanizmo temas; demonstruoja neeilinę išmonę ir energiją, provokuoja dadaistinėmis akcijomis, vaizdo ir garso samplaikomis. Išleido knygą „Eilėvaizdžiai“ (eilėraščių ir piešinių rinkinys, 2013), monografijos I dalį „Sėkla“ iš ciklo „Išmestas žmogus“ (2014). Surengė daugiau kaip 40 asmeninių parodų, projektų, performansų ir meninių akcijų Lietuvoje ir užsienyje: Kadiče (Vokietija), Briksene (Italija), Nime (Prancūzija), Abtei Liesborn muziejuje (Vokietija), „Espaco IMERGE“ (Porte, Portugalijoje), Kopenhagoje (Danija). Dalyvavo daugiau kaip 60 grupinių parodų, tarp jų: Kijeve (Ukraina), Pereslavlyje-Zaleskyje (Rusija), Liublijanoje (Slovėnija), Varšuvoje (Lenkija), „Tampere Hall“ (Suomija), Bekešaboje ir Budapešte (Vengrija), Paryžiuje (Prancūzija), Čikagoje (JAV) ir kitur. Kūrinių yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Nacionalinė dailės galerija, Modernaus meno centras, galerijos ir kolekcininkai Lietuvoje bei užsienyje. Apie jo kūrybą yra parengta straipsnių, išleisti katalogai, sudarytas bibliografinis sąrašas.
Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 2005 m.
Apdovanojimai: pelnė „Europa Biennale Niederlausitz II“ Didįjį prizą už postindustrinio žemės meno ir kraštovaizdžio regeneravimo projektą „Partitūra“ (kartu su „Post Ars“; Vokietija, 1993), Soroso šiuolaikinio meno centro stipendiją projektui „Iš naujo atrasta Europa“ (Kopenhaga, Danija, 1994), tarpdisciplininio meno centro „DenkmalschmiedeHöfgen“ stipendiją projektui „Lizdas“ (Vokietija), Atviros Lietuvos fondo stipendiją projektui „Mandala“ Maskvoje (kartu su „Post Ars“, 1996), Atviros Lietuvos fondo stipendiją vasaros studijoms Vidurio Europos universitete (2001), Žemės meno simpoziumo „Prishna 901-2001“ stipendiją projektui „Upės akys“ (Italija), Lietuvos valstybės stipendiją žemės meno projektams „Žemei iš žemių“ (2006), Įsimintiniausio Kauno menininko apdovanojimą.
Laisvalaikis – kūrybinė veikla.
Moto: Gyvenimas – menas, o menas – gyvenimui.
Gyvena Kultuvėnų k., Veprių sen., Ukmergės r., dirba Vilniuje.
