...Netobulo sodo idėją inspiravo bulgarų kilmės prancūzų filosofo Cvetano Todorovo knyga „Netobulas sodas: humanizmo palikimas“. Joje autorius apmąsto sąsajas tarp humanizmo ir individualizmo, laikydamas šias sąvokas svarbiomis socialinėmis ir netgi politinėmis idėjomis, besiskleidžiančiomis modernybėje. Pasak rašytojo, individualizmas yra tam tikras egzistencinis pasirinkimas – kai žmogus dirba su savo būtimi it skulptorius, siekiantis išlaisvinti tiesą, įkalintą marmuro luite. Arba – kai siekiama kultivuoti grožio idėją savyje, tarsi kruopščiai puoselėjamą sodą, atsiduoti malonumui jausti ir mąstyti, glaudžiai susijusiam su estetinėmis vertėmis. Tačiau šis sodas – žmogaus gyvenimo ir sielos metafora – neišvengiamai nulemtas būti amžinu, „nebaigtu“, „netobulu“ kūriniu.
Nūdienos mąstytojai teigia, kad šiandien individualizmas neturi kito kelio nei būti humaniškas, kad net sureikšmindamas asmeninę erdvę, savojo „aš“ unikalumą ir savimonę, žmogus privalo išlaikyti saitus su visuomene, atsakomybę prieš kitus jos narius. Humanizmas apglėbia ir individualizmą, ir bendruomeniškumą, įtraukdamas individą į visumą, kurioje „aš“, „tu“ ir „jie“ gali veikti išvien. Tai, regis, organiškai atliepia ir grupės Individualistai programiniams tikslams – siekti autentiškumo, laisvės būti savimi, o kartu nepasinerti į aplinkai abejingą introspekciją, išgirsti šiuolaikybės problemas, tarytum rūpestingiems sodininkams puoselėti egzistencinį jautrumą, nepamirštant ir savitos estetikos pajautos.
Netobulas sodas turi savo atgarsių ne tik Vakarų, bet ir Rytų filosofijoje. Būtent taip vadinami japoniški sodai, siekiantys priartėti prie gamtos ir jos natūralios savybės būti nenuspėjama, gaivališka, atsitiktine. Šią idėją japonai vadina wabi-sabi – tai estetinė sąvoka ir praktika, vertinanti gamtos, o kartu ir gyvenimo formas, kurios yra netobulos, nepastovios ir nebaigtos. Wabi-sabi – tai kūrinio ar raiškos gebėjimas sukelti ramią melancholiją arba dvasios, dvasingumo ilgesį.
Taigi, norėtųsi pakviesti menininkus pasvarstyti, ar (ne)tobulo sodo metafora jiems artima ir kokios jos įvaizdinimo, įprasminimo galimybės. Belieka viltis, kad ši idėja pakankamai taki, kad neatimtų, perfrazuojant Todorovą, malonumo įsiklausyti į savo mintis ir jausmus – tuos vaismedžiuose giedančius daugiabalsius paukščius...
