Nuo rugsėjo 23 d. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) be atidarymo renginio atveriama menininkės Eglės Gandos Bogdanienės kūrybos paroda „Langas. Diena ir naktis“.
Eglė Ganda Bogdanienė: „Parodoje eksponuojami du darbai: vienas – dieną, kitas – naktį.
Diena. Darbas „Menininkai ir kritikai. Dialogai ir monologai“. Tai skaitmeninio žakardo technika išaustų darbų ciklas, kuriame vaizduojami Lietuvoje kuriantys ir meno procesus tyrinėjantys asmenys. Šiuo projektu svarstau, kaip kinta meno kūrinio ir kūrybos proceso samprata, santykis su kūriniu, kūrybos rezultatų reprezentacija ir jos suvokimas. Ekspozicijoje sukuriama kitokia parodinė erdvė, kurioje megzdami dialogą su „numanomu“ meno kūriniu, (re)aktyviai „veikia“ patys žiūrovai.
 |
 |
Naktis. Darbas „Kilimas ir šokis“. Kadangi niekada neturėjau asmeninės dirbtuvės, pripratau mąstyti apie menus ir juos kurti visur – pradedant tualete ir baigiant tarptautinėse konferencijose… Gal ir naudojamų technologijų įvairovę paskatino tai, kad neturėjau vietos, kur galėčiau solidžiai įsikurti kaip didi menininkė. Mintys visuomet sukasi galvoje, o realizavimas – priklauso nuo darbinės situacijos. Dažniausiai kūrinius realizuodavau per atostogas, savaitgaliais ar per simpoziumus, kur turėdavai laimę kelias savaites galvoti tik apie kūrybą.
Pamenu 2014 m. Panemunės pilyje vykusį V tarptautinį veltinio ir performatyvaus meno simpoziumą, kuriame ant sudėlioto vilnonio kilimo sušokau argentinietišką tango… Bet tam, kad akcija įvyktų, teko dvejus metus mokytis šokti. Kodėl argentinietiškas tango? Nes tai šokis, kurio negali išmokti, jį gali sušokti tik išmokęs pajusti partnerio kūno impulsus. Visiškas savęs atsisakymas ir tuo pačiu absoliuti pergalė. Šokant šį šokį esi priverstas kovoti su savo asmenine puikybe, nes visų pirma privalai išmokti atsiriboti nuo savo norų ir klausyti(s) kūnu. Turi būti lanksti, nuolanki, gudri, išmintinga, lengvai provokuojanti ir... nejučia įgyvendinanti savo moteriškus tikslus.
Turėjau puikų šokių partnerį – Kęstutį, jis buvo negailestingas mokytojas, bandęs mane atpratinti nuo noro „vesti“ partnerį, iš anksto suplanuota šokio eiga. Įkalbinau Kęstutį sudalyvauti performanse. Žinoma, prieš tai kelias savaites teko ruošti pagrindą šokiui – vilnos dėlionę-kilimą. Kilimui pasirinkau Panemunės pilies menę, pietiniame korpuse, kur tikėtina buvo grafienės Barboros Judickaitės-Tyzenhauzienės-Gelgaudienės apartamentai. Jos turtai ir noras paversti pilį gražiausia Lietuvoje klasicistinio stiliaus šeimos rezidencija buvo lemtingi. Istorijos šaltiniai liudija, kad jos būta griežtos ir principingos, siekiant svajonės įgyvendinimo. Todėl savo kūriniu, viena vertus, siekiau priminti moters padarytą įtaką Lietuvos kultūrai, kita vertus, apmąstyti moters likimo dramatizmą ir išbandymus.
Kilimo, kurio formatas turėjo būti pakankamas šokiui – 5 m x 5 m, piešiniui pasirinkau klasicistinio stiliaus raštą, pasiruošiau lekalus, spalvotą vilną ir medžiagos pagrindą. Tais metais Panemunės pilyje vyko remontai, nei viešbutis, nei restoranas neveikė, o parodoms skirtose salėse langų ertmės buvo uždengtos peršviečiama polietileno plėvele. Todėl, kai pilies vedėjui Antanui Šveiberiui pasakiau savo norą dirbti pilyje iki vidurnakčio, dėliojant vilnos kilimą, jis kiek nustebo, bet sutiko. Šeštą valandą vakaro užrakino mane vieną visame pilies komplekse ir pažadėjo 24 val. atrakinti vartus ir išleisti.
Pirmoji naktis buvo nepamirštama. Temstant prasidėjo baisi audra – žaibai, perkūnas, vėtra… Plastikinė plėvelė languose daužėsi ir plazdėjo, lietaus vandens gūsiai garsiai barbendami ją plovė ir merkė, lygiai viena Iljičiaus lemputė vos apšvietė plotą, kuriame dėliojau kilimo raštą. Jaučiausi nejaukiai – viena senoje apleistoje pilyje. O gal ir ne viena? Tik staiga išgirdau virš galvos šurmulį, ir juodas siluetas išskriejo iš plyšio, kuris buvo lubose tiesiai virš mano galvos. Pagalvojau – dabar tai galas. Prisiminiau 1967 m. pagal Gogolio kūrinį ekranizuotą rusų filmą „Baubas“ (režisieriai – Konstantinas Jeršovas ir Georgijus Kropačiovas), kurį vaikystėje žiūrėdavau užsimerkusi, nes būdavo taip baisu… Prisiplojusi prie vilnos sluoksnos, regis, net kvėpuoti nustojau, tik jutau kryptingus prisilietimus prie plaukų, tartum milžiniška, bet švelni ranka mane glostytų. Nepamenu kiek tuomet gulėjau be žado, bet kai išdrįsau pakelti galvą, supratau, kad per pilies menes pirmyn-atgal skraido audros išgąsdintų pilies šikšnosparnių būrys. Su palengvėjimu atsikvėpusi, tęsiau kilimo dėlionę. Kai 24 val. atrakinęs pilies vartus į menę užlipo Antanas, buvau visai nusiraminusi. Na kaip, – paklausė jis, – ar matei ją? Ne, – atsakiau, – tik jos šešėlį. Taip ir pasišnekėjome.
Kitą dieną pasigūglinau, kaip tokiose situacijose elgtis. Nupirkau brendžio ir juodo šokolado, visoje pilyje pridėliojau mažų taurelių su gėrimu, šalia padėjau po gabalėlį šokolado. Į kompiuterį parsisiunčiau Hildegard von Bingen giesmes, jų ir klausydavausi visą likusį kūrybinio darbo laiką Panemunės pilyje. Įdomus sutapimas, menės, kurioje per tas kelias savaites dėliojau kilimą ir repetavau šokį, sienoje esančioje skylėje balandė išperėjo tris balandžiukus.“
Eglė Ganda Bogdanienė
Eglės Gandos Bogdanienės kūrybos paroda „Langas. Diena ir naktis“ Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki spalio 16 d. Parodos lankymas – nemokamas.
Galerijos darbo laikas:
I-V 10-18, VI 10-16
