Paroda „Laukinės gamtos šuolis“– tarpdisciplininio meno projektas, kuriame vienas kitą darniai papildo tapybos, instaliacijos, vaizdo įrašų ir garso menai.
Menininkės darbuose kalbama apie matomą ir nematomą pasaulius, apie regimąją realybę ir mitinę erdvę. Ieškoma šių sferų sąlyčio taškų ir rakurso, iš kurio būtų galima į jas pažvelgti. Požiūrio taško paieškos tampa kertinėmis ir dėl to, kad kūrinių turinys yra žmogaus ir gamtos sukeltos tragedijos.
Tyrinėdama paukščių karaliją, menininkė aptiko, kad paukščio akies ląstelė išsivysčiusi daug geriau nei žmogaus, ir dažnas sparnuotis geba matyti ultravioletinius (lot. ultra – anapus, už) šviesos spektro spindulius, todėl darbuose pasirinktas būtent žiūrėjimo iš paukščio skrydžio rakursas – tolimas, bet kartu kupinas skvarbumo.
Keturi didelio formato tapybos darbai yra pagrindiniai parodos veikėjai, o juos papildo ir įveiklina kitos meno formos.
Tapybos darbuose vaizduojamos keturios scenos iš gamtos ir žmogaus sukeltų tragedijų, vaizduojama žmonių baimė, kurią sukelia mums nematomos ir negirdimos jėgos.
Parodos instaliaciją apjungia dokumentiniai vaizdai, užfiksuoti Azorų salose. Kalbama, kad būtent šios salos yra buvusios mitinės Atlantidos likučiai. Filmuotoje medžiagoje matomas Atlanto vandenynas ir furmarolėse (garų ir dujų šaltiniuose, esančiuose šalia ugnikalnių) verdantis purvas. Garuojanti žemė primena apie tikrąsias gamtos jėgas, jų didybę ir tarsi nukelia mus į prarastąją, mitinę Atlantidą. Kas dabar pasakys, ar ji tikrai egzistavo?
Paveiksluose akcentuodama realybę, o dokumentikoje siekdama apčiuopti mitinę erdvę, menininkė užmena egzistencinių mįslių. Padedama paukščio, kaip itin seno archetipo, menininkė klausia, gal vis dėlto visa tai egzistuoja tik žmogaus akyse?
„Pasitelkdama paukščio gebėjimą matyti ultravioletinę šviesą, žvelgiu į šios dienos įvykius ir būsenas per intuityvumo miglą ir paukščio vyzdį. Apskriejęs pasaulį, apžvelgęs žmonijos tragedijas, paukštis nutupia buvusios Atlantidos žemėje ir suabejoja tikrove.“– sako menininkė.
Ieva Juršėnaitė (g. 1988 m.) – jaunosios kartos tapytoja, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, 2010 m. Vilniaus dailė akademijoje baigė tapybos bakalauro studijas. Menininkės kūryboje vyrauja plačios ir daugiasluoksnės temos (gamta, kasdienybės akimirkos, pasaulio įvykiai, asmeninės patirtys), menininkė dažnai bando jungti iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesusijusias temas ar objektus, kurie per gerą nuotolį randa bendrą energiją. Kūriniuose jaučiamos egzistencinės, siurrealistinės nuotaikos, paveiksluose tikrovė persipina su vizijomis. Autorės kūrybai būdinga ne tik išeksponuoti tapybos darbus, bet ir sukurti specifinį erdvės atmosferiškumą, kurį atskleisti padeda tapybos, kaip archajiškos meno išraiškos, jungtis su vaizdo įrašų, garso menu, instaliacija ar apšvietimu. Tokiu būdu tapyba tarsi prasiplečia ir įgauna visai naują veidą. Pirmąją personalinę parodą surengė 2019 m. Yra dalyvavusi grupinėse tapybos parodose.
