Parodoje „Papes sapņi“ eksponuojami Henriko Čerapo, Kristijonos Čerapaitės, Agnės Kulbytės, Sauliaus Mikalausko, Airidos Rekštytės kūriniai, sukurti pastaraisiais metais lankantis Papės krašte. Patraukti ramybės ir gamtos natūralumo jie čia praleidžia kūrybines atostogas.
Šių susitikimų pradžia – 2014 metų vasara, kai tapytojas Henrikas Čerapas trumpam įsikurė Papėje, lauko dirbtuvėlėje netoli vilos „Amerikas“. Prie jo prisijungė šią vietovę jau gerai pažįstantis tapytojas ir architektas Saulius Mikalauskas, daugiausia kuriantis įvairias akcijas ir objektus pajūryje. Patraukia ir kiti tapytojai, ypač pasiilgę tapymo gamtoje, atvirame ore. 2016-ais metais surengta bendra ekspozicija vilos „Amerikas“ kieme. „Papes sapņi“ įgauna simboliškos prasmės ir kasmet pratęsiamas meninių kamerinių ekspozicijų, akcijų bei kūrybinių eksperimentų pavidalu.
Šiemet, 2021-aisiais, surengta paroda naujai atsidariusiame Papės turizmo informacijos centre – muziejuje “Dzintarvēji” – renovuotame istoriniame žvejų name. Pasiūlytos parodos idėją palankiai priėmė ir sudarė sąlygas ją įgyvendinti čia dirbanti jauna kūrėja Paula Pasite.
Henriko Čerapo kūryboje visada svarbios inspiracijos iš gamtos, o Latvijos-Lietuvos paribio peizažui tapytojas turi ir asmeninių sentimentų, sąsajų su biografija.
1993 metais, ties Būtinge Čerapas pradėjo tapyti ciklą „Krūmai ir debesys Kurliandijoje“. Peizažinė dangaus ir žemės santykio analizė nuo 2014 m. tęsiama jo „Papes sapņi“ serijose, įvairiais Papės peizažo motyvais. Papės nuotaikas Čerapas realizuoja ir didelio formato darbuose (lyrinių intonacijų triptikas „Papes sapņi. For Evelina“, 2016), jie teikia pagrindo didžiaformačių drobių ritminėms variacijoms (serijos „Aftermath“, 2019-2021). Šiemet Papėje tapytojas sukūrė „Papės noktiurnų“ seriją, o parodoje pristato seriją „Jūržolės“ (2020).
Jaunos kūrėjos Kristijonos Čerapaitės tapyba ir tekstai papildo plenero parodą filosofiniu žvilgsniu. Parodai skirtame tekste Būtis ir kartotė, parašytame 2021 m., Kristijona apmąsto kūrybinės pastangos ex nihilo paradoksą, taip atskleisdama savo sukauptas patirtis lankantis Papėje kartu su tėčiu tapytoju Henriku Čerapu dar nuo 2014 metų.
Agnė Kulbytė gilinasi į abstrahuotą, šviesią monochrominę plastiką. Nuo 2016-ųjų autorė įsijungė į Papės plenerą. Pradžioje jai itin svarbus buvo plenerinio tapymo atgaivinimas, tapybinio veiksmo kaitos pajutimas itin permainingu pajūrio oru bei erdvių mastelių išraiška kamerinio formato drobėse. Papės peizažo elementai – molas, akmenys, kopa – virsta jos plastinių paieškų simboliniais leitmotyvais, stimuliuojančiais savus abstrakčios formos atradimus, šviesos-pilkumos-erdvės studijas. Agnės ekspozicijoje į naują visumą apsijungia kelių pastarųjų metų ciklų tapybos darbai.
Saulius Mikalauskas kuria architektūrinius projektus, fotografiją, fotopiešinius-koliažus, tapybą. Papės pleneruose jis sukūrė įdomių objektų paplūdimio erdvėje, kuriuos galima pavadinti specifinės vietos (site specific) kūriniais: tapyba ant akmenų molo (2017), vėjo ir bangų skalaujami kryžiai, iš smėlio iškasti medžio stuobriai ir kt.; akcijose dalyvauja ir jo šeimos nariai (Edita, Abadona ir Lilita). Menininkas savo kūrinius įamžina fotografijose, jose Papės peizažas lieka simboliškas, nukeltas į „priešistorinį laiką“. Autorius mėgaujasi procesu, paieškomis ir atradimais – parodoje eksponuojami Sauliaus kūriniai ne kartą mainėsi dienų dėkmėje – nuo tapybos iki asambliažų iš rastų daiktų, „readymade“.
Airida Rekštytė – svečio teisėmis trumpam apsilankiusi Papės kūrėjų bendruomenėje 2019 m. sugrįžo ir vėlesniais metais. Po tapybos studijų autorė pasuko kitų kūrybinių paieškų keliu –fotografijos, dizaino, kuratorystės.
Parodoje pristato videoeksperimentus – didingo, tariamai amžino, arba iš žmogiškosios perspektyvos sunkiai suvokiamo, gamtos cikliško grįžimo ir vienakrypčio žmogaus kismo santykio apmąstymus.
