Apie Rasos Noreikaitės – Miliūnienės tapybos parodą “Auksavimai / Intervencijos / Kt.”
Rasa Noreikaitė-Miliūnienė – tapytoja, parodų kuratorė, dailės pedagogė, grupės „Iš reikalo“ narė ir viena įkūrėjų. Jos kūryba ir kuratorinė veikla aktyviai plėtojasi jau ne vieną dešimtmetį. Naujausia personalinė menininkės paroda neatsitiktinai eksponuojama garsiajame „Dūmų fabrike“, naujoje meno ir pramogų erdvėje, gerokai atgaivinusioje Naujosios Vilnios mikrorajono kultūrinį peizažą. Rasa bendradarbiauja su jos steigėjais, o ir šis įdomus, vis dar kiek marginalinis ir kartu vis didesnį potencialą demonstruojantis miesto pakraštys ne kartą tapo menininkės dėmesio objektu. Naujoji Vilnia ir geležinkelis, kuris yra vienas iš Rasos kūrybinės ir kuratorinės veiklos atspirties taškų, menininkės yra įvairiai apmąstytas, nutapytas, aprašytas... Tam tikras jos tapybos motyvų, temų marginalumas, „nepatogumas“ ir kone iš kiekvieno paveikslo besismelkianti ironija matyt organiškai siejasi su „Vileika“ ir jos socialiniu, istoriniu kontekstu, taip pat ir aktualia dabartimi. Ji lyg vis dar tebėra sostinės „bjaurusis ančiukas“, tačiau sparčiai populiarėja, žvelgiant ir į nekilnojamojo turto objektų plėtrą, ir į vis dažniau čia sutinkamus įvairių kartų menininkus, industrinių pastatų erdvėse įkūrusius savo dirbtuves, rengiančius čia parodas, projektus. Reikia pažymėti, kad Rasa „užsikabino“ už Naujosios Vilnios paslapčių, grožybių ir bjaurasčių dar gerokai prieš dabartinį jos pakilimą, aiškiai pastebimą patrauklumo, geresnio įvaizdžio formavimąsi. Tad ši menininkė ko gero pelnytai galėtų būti vadinama ir Vileikos senbuve, ir jos kultūrine ambasadore.
Tapytojos personalinė paroda, eksponuojama „Dūmų fabrike“, iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ryškūs, akį traukiantys pramoninės erdvės inkliuzai, beje, vizualiai nepasiklystantys, neištirpstantys išties didžiulėse parodinėse patalpose. Liekanti daugiau ar mažiau ištikima ekspresyviai, gestiškai, nenugludintai ir nepagražintai tapybinei kalbai, menininkė čia demonstruoja nemažai atpažįstamų ankstesnių kūrybos linijų, temų, vaizdinių. Tai jau minėta geležinkelio, kaip paveikslo motyvo ir kaip metaforos, simbolio, tema, taip pat – moteriška tematika, kiek anksčiau menininkės darbuose prasiveržusi kaip linksmas ir kandus „nusivylusių namų šeimininkių“ ciklas. Vilniaus dailės akademijos tapybos katedros magistro studijas baigusi su intymia, introvertiška ir kartu saviironiška žaislų bei medicinos atributų natiurmortų, istorijų kolekcija, ir vėliau ji vis grįžta prie šių simbolių.
Menininkės pamėgta „negraži“ miesto bei socialinio ar asmeninio gyvenimo terpė, stipriai veikdama jos kūrybą, vis tik naujausiuose darbuose kiek atsitraukia ir užleidžia vietą atsitiktinai pastebėtų aplinkos artefaktų tyrinėjimams. Šie, kaip tarkime kažkokios ant sienų pritvirtintos dėželių pavidalo konstrukcijos, visai kaip minėtieji žaislai iš ankstesnių metų kūrybos, yra nereikšmingi, „maži“, ar net neaiškios paskirties, lyg balansuojantys kažkur anapus regimybės. O kalbant metaforiškai – tai kasdienybės mažmožiai, ironiškai atskleidžiantys individo egzistencijos beprasmybę, pašiepiantys „didelių“, svarbių kūrybos temų ir objektų reikšmę, atskleidžiantys autorės kūrybinę ir gyvenimišką laikyseną.
Dar vienas naujesnis dalykas, pastebimas šioje Rasos tapybos parodoje – abstraktūs elementai, apibendrintos kompozicijos, menininkės kūrybioje pastebimos dar nuo ekspozicijos pastarojoje Vilniaus tapybos trienalės parodoje Dailininkų sąjungos galerijoje. Ten kybojo ryškiaspalvės abstrakčios drobės, tarsi ekspozicijos „pertrūkiai“, ar tam tikri vizualiniai ir prasminiai akcentai.
Dabar gi menininkė drąsiai eksploatuoja ir aukso tonus, tai atskiruose paveikslų elementuose, tai atskirose plokštumose. Kaip ironiškai sako ji pati – žavėdamasi Sakartvelu ir kitomis jam kultūriškai giminingomis šalimis, nepriklauso aukso savo aksesuaruose, papuošaluose dažniausiai prisibijančių lietuvių moterų gretoms ir apie auksą turi susikūrusi savo kandžią ir linksmą „filosofiją“. Bizantiškas, sakralus švytėjimas Rasos kūriniams ir bendram parodos vaizdui suteikia naujo „poskonio“ – prabangos, senovės, kičo, pseudo sakralumo... Čia vėlgi pacituosiu autorę – ji pasakoja (žinoma, su tam tikra ironija), jog dabar esą tampanti ne tik menininke, bet ir žaidžianti architektę, interjero dizainerę, komponuojanti tapybos darbus kaip architektūrinės erdvės intarpus, ritmo elementus, arba segmentus, žyminčius senesnę „Dūmų fabriko“ aplinką, etc.
Manyčiau, jog gana tiksliai nauji menininkės vaidmenys ir žaidimai atsispindi parodos pavadinime. Iš jo gali suprasti, kad „auksavimai“ yra dar viena Rasos kūrybinė intervencija (sąvoka taip pat iš parodos pavadinimo), arba mėgstama strategija tiriant naujas vietas, istorijas. Būtent per energingą „įsiveržimą“ į kokią nors fizinę ar menamą, intelektinę terpę ši menininkė konstruoja individualų kūrybinį pasaulėvaizdį.
Menotyrininkė Kristina Stančienė
