Nemažą dalį Lietuvos tapybos palikimo sudaro gamtą reprezentuojantys kūriniai. Šia tema kuria ir šiuolaikiniai menininkai. Gausu novatoriškų peizažinės tapybos interpretacijų ir gamtos motyvų permainų abstrakčioje tapyboje. Nuo 10 deš. iki šių dienų įvyko didelių pokyčių, nes Lietuva atsivėrė pasauliui. Ją pasiekė milžiniškas informacijos srautas. Tapyba prarado dominuojantį statusą meno pasaulyje, bet joje vis tiek susiklostė didelė gamtos įvairovė. Peizažas traktuojamas konceptualiai, postmodernistiškai, tampa svarbus kontekstas. Tai vis atsinaujinančios gamtos motyvų transformacijos.
Nors Lietuvos tapybos mokykloje seniai įsitvirtinęs būdas gamtą vaizduoti laikantis peizažinės sandaros gyvas ir šiandien, tačiau šiuolaikinių tapytojų požiūris į tradiciją jungiamas su impulsais iš aplinkos, asmeninėmis patirtimis, transformuoja peizažą į novatorišką gamtos vaizdinį. Taip pat jaučiamas polinkis į motyvų (gamtos struktūrų, formų) mažinimą darbo kūrinyje, apibendrinimą, ėjimą link tuštumos, minimalizmo.
Gamtos dualizmas jaudina. Dangaus ir žemės pradas. Reiškinių neatspėjamumas, paslaptingumas, įstabus gamtos gebėjimas keistis ir atsinaujinti kviečia vėl ir vėl grįžti prie peizažo, gamtos stebėsenos, struktūrų vizualizacijos tapyboje. Tai neišsemiamas kūrybos šaltinis, kviečiantis eiti tolyn ir gilyn.
Plenero kuratorė Giedra Purlytė
Pleneras vyko Liepos 16-24dienomis Molėtų rajone esančioje „Giedra Galerija“ sodyboje.
Plenero iniciatoriai ir organizatoriai – Giedra Purlytė ir Saulius Žvirblis.
Plenero uždarymo paroda vyks Alantos dvare, Alantos miestelio šventės metu.
Trumpai apie plenero dalyvius:
Eugenijus Antanas Cukermanas
Gimė 1935m. Kaune. Studijavo architektūrą Kauno politechnikos institute (diplomas 1960m.)
Tapo nuo 8 dešimtmečio pradžios. Vienas pagrindinių nonkonformistų lietuvių dailėje, Surengė apie 1į individualių parodų Lietuvoje, dalyvavo 20 parodose užsienyje.
Tapyba grindžiama savitai interpretuojamais abstrakčiojo ekspresionizmo principais, kolorito, ritmikos, tapysenos požiūriu ryškiai išsiskiria iš visos lietuvių tapybos. Paveikslų kompozicija konstruojama iš gelmę dengiančių arba atveriančių stambių spalvinių arealų, koloritas prislopintas, asketiškas.
Paviršiai traktuojami kaip esminis kūrinio komponentas: savita daugiasluoksnė tapysena, įbrėžimai, gramdymas, papildomi drobės sluoksniai. Kūriniams būdinga kosminio vyksmo sugestija, stoiška atmosfera, interkultūriškumas.
Jo kūrinių turi Lietuvos, JAV muziejai, privatūs asmenys Europoje, JAV, Japonijoje.
1992 m. – Austrijos KulturKontakt fondo grantas
1997 m. Pollocko-Krasner fondo (JAV) grantas
2000 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija
„Abstrakcija man – natūralus kalbėjimo būdas“ (E.A.C).
Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė
Raimonda Jatkevičiūtė-Kasparavičienė gimė 1959 m. Vilniaus dailės akademiją baigė 1984 m., Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1992 m. Dirba tapybos ir keramikos srityse.
"Raimonda yra plataus profilio menininkė – baigusi keramikos studijas Vilniaus dailės akademijoje ir kurdama įvairiausius keraminius artefaktus (reljefus, pano, skulptūrinius objektus), tuo pačiu ji piešia ir tapo. Pastaruoju metu tapybai skiriama ypač daug dėmesio. Dailininkės stilistiką (tiek keramiką, tiek tapybą ir piešinius) galima apibrėžti poetinio realizmo terminu. Įkvėpimo semdamasi iš natūros (prie jos netgi pakankamai artimai prisirišusi) ir vaizduodama urbanistinį arba natūralųjį, gamtos peizažą, augalus, daiktus ir žmones, Raimonda ne tik nuspalvina savitu, neretai žaižaruojančiu, švytinčiu koloritu, bet ir lyg kokiomis aukso dulkėmis apibarsto juos savotiškomis poezijos dulkėmis (vos ne lyrine ambrozija). Šios vaizduojamiems objektams suteikia specifinio, „raimondiško“ susimąstymo, švelnios melancholijos ar tiesiog paprasčiausio nuoširdumo – turbūt pačios didžiausios vertybės mene." (Humanitarinių mokslų daktaras V.Poškus)
Loreta Zdanavičienė
Loreta Zdanavičienė (g. 1962 m.) baigė Vilniaus Dailės Institutą, braižybos ir vaizduojamosios dailės specialybę. Yra papildomo ugdymo mokytoja – ekspertė. Nuo 2002 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Dirba Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje. Surengusi 18 personalinių parodų Lietuvoje. Metodinių leidinių autorė (Natūralių dažų paslaptys”. 2009 m., ,,Žaismingas ir kūrybingas žvilgsnis į mus supančius daiktus“. 2013 m., Tematiškai integruoto vadovėlio „Vaivorykštė“. II kl. 2012 m. ir III kl. 2015 m., IV kl. 2018 m. bedraautorė).
,,Loretos Zdanavičienės tapyboje itin svarbi asmeniška jos erdvė. Susikurtas savitas pasaulis primena dienoraščius su pastabomis paraštėse. Tai lyg šnabždesiai, sklindantys trumpais tapybiniais pasakojimais, sudėliotais iš gamtoje rastų augalų ir jų pavidalų, patalpintų skirtingose stilizuotose plotmėse. Uždaroje erdvėje jungiasi minimalistiniai gėlių žiedų, trapių pumpurų, linkstančių augalų, džiovintų žolynų stiebų, augalų sėklų, uogų motyvai ir sąlygiški, stilizuoti tapybos dialogai. Šioje asmeniškos erdvės plotmėje mezgasi ir lėtai slenkančio laiko, tylos dialogai, primenantys ir Rytų dailės filosofines tradicijas“. (menotyrininkė Nijolė Nevčesauskienė)
www.loretazdanaviciene.lt
Ričardas Zdanavičius
Tapytojas - restauratorius R. Zdanavičius gimė 1956 m., 1983-1988 m. studijavo Vilniaus Dailės Akademijoje, nuo 1988 m. dalyvauja parodose, nuo 1992 m. - dailininkų sąjungos, o nuo 1994 m. - ir restauratorių sąjungos narys.
„Kūrybinė mintis užsimezga stebint nūdienį regimą pasaulį. Mano darbuose vaizduojamas žmogus, moteris, buvimas tam tikroje erdvėje tam tikru metu. (...) Savo kūriniuose spalvinėmis tapybos dermėmis perteikiu veikėjų būsenas, jausmų protrūkius, išgyvenamas situacijas.Vaizduojamas pasaulis subjektyviai sutvarkomas kontūrinėmis linijomis, viskas panardinama į objektų mozaiką.”
Tęstinės parodos „Salve Vilnius“ idėjos autorius bei kuratorius.
Jūratė Mitalienė
gimė 1960 m. Šiauliuose. 1984 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą. Nuo 2006 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė, nuo 2007 m. - Lenkijos pastelininkų asociacijos narė. Surengė 20 personalinių parodų. Dalyvauja bendrose parodose, pleneruose, simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje.Yra pelniusi apdovanojimų meno bienalėse, konkursuose.
‘'Viskas, kas egzistuoja ir vyksta gamtoje, atsispindi ir mūsų sielose transformuojantis, įgyjant naujas formas, struktūras. Spalviniai deriniai, jų tarpusavio sąveika Visatoje jau sukurti Dievo ir yra tobuli. Mums tereikia juos pamatyti ir fiksuoti sąmonėje ir(ar) atspindėti kūryboje. Priimdama Visatą, kaip žmogui nepažinią paslaptį, džiaugiuosi, kad galiu pro siaurą jos uždangos kraštelį pamatyti, pajusti begalinį jos grožį, amžiną kaitą ir virsmą. Esame tos kaitos dalis, neturime ar nežinome nei savo pradžios, nei pabaigos. Esame fragmentiški. Abstrakcija – taip pat fragmentiškas menas. Mano darbuose nėra literatūros – tik mažytis sąmonės ir gamtos mikrokosmoso sintezės fragmentas… “ (menotyrininkas Remigijus Venckus)
Arvydas Kašauskas
Gimė 1959 m. Vilniuje. 1977 – 1982 m. studijavo Vilniaus dailės institute freskos mozaikos specialybę. Piešimą dėstė A.Kmieliauskas, A.Švėgžda, K.Morkūnas, tapybą L.Surgailis, S. Veiverytė ir kt. Nuo 1988 m. – laisvas dailininkas. Nuo 1999 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
1984-2021 m surengė 100 personaliniu parodu Lietuvoje ir uzsienyje: Italija, Rusija, Latvija, Olandija, Kroatija ir kt.
1984 -2021 dalyvavo ivairiose grupinese parodose,meno mugese, pleneruose ir simpoziumuose Lietuvoj, Latvijoj, Italijoj, Prancuzijoj, Vokietijoj, Norvegijoje, Rusijoj, Baltarusijo, Ukrainoj, Gruzijoj,Lenkijoj ir k.t.
Tapytojo Arvydo Kašausko pagrindinis kūrybos laukas – peizažas. Jis yra vienas aktyviausių ir produktyviausių „pleneristų“ Lietuvoje. Dailininkas yra geras piešėjas, jo kūriniai pasižymi ne tik turtingu koloritu, tačiau puikia struktūra ir kompozicija. A. Kašausko darbų saugoma Lietuvos dailės muziejuje.
Vytautas Poška
Gimė 1971 m. 1988 m. baigė Vienožinskio vaikų dailės mokyklą.
1995 m. baigė Vilniaus dailės akademiją (specialybė - freska mozaika).
Surengė daugybę personalinių parodų, dalyvavo įvairiose tarptautinėse rezidencijose, simpoziumuose.
Svarbiausi monumentalūs kūriniai viešuosiuose erdvėse:
1995 m. Freska „Sparnai”, technika - grafitas. Vilnius
1996 m. freska „Atspindžiai”, technika - grafitas. Lietuvos etnokosmologijos muziejuje Molėtų r. -
1999 m. Freska „Saulės laikrodis“, technika sgrafitas, ( 3,10 m. x 2,55 m.) Valdovų rūmų fasadas, Vilnius.
2000 m. sukūrė scenografiją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spektakliui „Dienos ir dainos” (muzikinis spektaklis pagal S.Berto kn. „Edith Piaf"), režisierius R.Morkūnas. 2005 m. sukūrė scenografiją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spektakliui „Apkabink mane”, režisierius A. Vidžiūnas. 2010 m. Sukūrė skluptūrą „Geležinis vilkas“ aukštis 2 m. Vilniaus geležinkelio stotyje.
Vytauto Poškos tapyba pasižymi lengvumu, skaidrumu. Ypatingą dėmesį Vytautas skiria šviesai. Kuria žaismingai, ekspresyviai, tarsi žaisdamas.
Kaip kilo idėja organizuoti plenerą?
Po karantino nepaprastai pasiilgome žmonių, labiausiai – apsikeitimo kūrybinėmis idėjomis, kolegų susibūrimų parodų atidarymuose, plenerų. Jų metu užsimezga ilgametės draugystės, keičiamasi informacija.
Dailininkas dirba vienas savo dirbtuvėje. Todėl socialiniai ryšiai ir draugystė su kitais „Gildijos broliais“ jam tiesiog gyvybiškai būtini.
Mūsų porai priėmus sprendimą gyventi gamtoje, nuostabioje vietoje esančioje sodyboje ant ežero kranto, norėjosi dalintis šiuo grožiu, o taip pat „įkrauti“ erdvę kūrybine energija, meniškais mainais. Norėjome būti laisvi pasirinkimuose, todėl nusprendėme tai daryti savo jėgomis, neprašant jokių institucijų pagalbos. Kreipėmės tik į poną Vidmantą Kudarauską – ilgametį meno mylėtoją ir plenerų tradicijų puoselėtoją, tarptautinio plenero „Vilniaus spalvos“ rengėją. Vidmantas aprūpino plenero dalyvius drobėmis.
Alantos dvaras-muziejus ir Vaidoto Žuko galerija svetingai atvėrė duris mūsų debiutinio plenero parodai.
Esu labai dėkinga savo vyrui Sauliui Žvirbliui už tvirtą vyrišką petį ir visokeriopą palaikymą.
Džiaugiuosi galėdama pristatyti puikių menininkų kūrinius pagrindinėje iškilmingoje salėje.
