Galerija Trivium tęsia 90-ųjų meno kūrinių pristatymą ir birželio 8 d. atidaro Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės parodą „Grumstai, dumblas, lipalas ir molis“
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė (g. 1970 m.) baigė tapybą Vilniaus dailės akademijoje, bažnytinį paveldą Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Ji yra Lietuvos dailės istorikų draugijos, tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos (ICOMOS) narė, Vilniaus arkivyskupijos menotyrininkė, nuo 2009 m. – Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė. 2020 m. Šveicarijoje Ženevoje Jungtinių Tautų 75 – osioms įkūrimo metinėms paminėti skirtam konkurse menininkės kūrinys „Siena“ („Wall“) pripažintas geriausiu. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, LR Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Kaip sako autorė „1990–1996 m. VDA studijavau tapybą. Buvo ką tik prasidėjusi Nepriklausomos Lietuvos istorija: pirmame kurse įvyko Sausio 13-oji, antrame – išgyvenome blokadą, trečiame – Parodų rūmai virto Šiuolaikinio meno centru. Mūsų kursas buvo palyginti didelis, 12 žmonių, tačiau atrodė, kad nuo laisvės svaigome ir nuo meninių naujovių krūpčiojome keliese: Jurga Barilaitė, Augustinas Beinoravičius, Gintaras Zubrys ir aš. Mes jaudinomės, kad laikas ir įvykiai nepaliktų mūsų užribyje, ieškojome savitų raiškos priemonių, eksperimentavome. Vieniems sekėsi, kitiems – nesisekė. Taip mums atrodė.
Galerijoje „Trivium“ eksponuojami 1994–1997 m. sukurti darbai. Jie nutapyti ant statybinio kartono, naudojant įvairias statybines medžiagas: žvyrą, lipalą, dervą, molį, pigmentus, statybinius klijus ir dažus.
Šie kartonai – tai manoji abejonių ir grumtynių su tradicine raiška istorija. Iš tiesų anuomet tikėjau, kad vyksta „tapybos laidotuvės“, kad niekada nebetapysiu ant drobės aliejiniais dažais. Šie eksperimentai mano dėstytojų nesužavėjo, galbūt, kaip neatitinkantys vertinimo kriterijų, galbūt, kaip neišbaigti, neaiškūs, nekonceptualūs (anuomet gimusi sąvoka), galiausiai aš pati jų nevertinau. Todėl dauguma darbų „Vitebsko Trivium“ rodomi pirmą kartą. Kartonai išliko tik todėl, kad Pašilaičių daugiabučio rūsyje tėtis turėjo sandėliuką Nr. 2, į kurį urmu vežant visokias statybines medžiagas ir jie buvo sugabenti, tikintis, kad kada nors bus panaudoti pagal paskirtį.
Nepaisant to, kad neįprastomis tapybai priemonėmis pradėjau tapyti 1994 m., 1996 m. apsigyniau baigiamąjį darbą „Antropomorfiniai peizažai“ (vadovas Povilas Ričardas Vaitekūnas), kuris nors ir išlaikė eksperimentinę dvasią, tačiau buvo „padoresnis“ ta prasme, kad galima buvo kalbėti apie paveikslų turinį, formą, špenglerišką Vakarų saulėlydį, tamsiąją kūrybos pusę, žvilgsnio teoriją ir anapusinį tapybos grožį (citatos – iš mano baigiamosios gynimo kalbos ir recenzento Vytauto Ališausko pasisakymo). Kartonai liko rūsyje, tačiau nepaisant to man ilgam buvo prikabinta „purvinosios tapytojos“ etiketė tiek teigiama, tiek neigiama prasmėmis.
Menotyrininkai rašė apie „jaučio odos ir storumo“ tapybą, sakė, kad slepiuosi už „kruvinų potėpių grumstų“, „ežero dumblių“, „pažliugusio dangaus“, „antkapinio žemės svorio“; bylojo, kad naikinu savąjį ego ir tokiu būdu „užleidžiu vietą pačiai tapybos idėjai ir viskam, kas klasikinėje, krikščioniškoje kultūroje su ja susiję“. Man patiko ši mintis, patiko ji ir dėl to, kad tas „savojo ego“ naikinimo procesas buvo neskausmingas, net gi malonus: pasitiesi kartoną, mindai, taškai, pjaustai, daužai, teptuku tik retkarčiais prisilieti.
Dabar žiūrėdama į šiuos, primą kartą po ketvirčio amžiaus į dienos šviesą ištrauktus, grumstais, dumblu, lipalu ir moliu aplipusius kartonus matau, kad būtent anuomet atsirėmiau į šviesų dugną, kuriame pilna gaivaus oro.“
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba
Paroda veiks iki liepos 4 d.
Gelerija Trivium Vitebsko g. 21, tel. 869358318.
