2021 m. birželio 16 d., trečiadienį, Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) atveriama Astos Vasiliauskaitės skulptūrų ir piešinių paroda „TIK TAK“.
Dailėtyrininkė Violeta Jasevičiūtė: „Šv. Jono gatvės galerijos parodoje laikrodžio rodyklės garsą imituojančiu pavadinimu – „TIK TAK“ – rodomi pastarųjų dešimties metų skulptorės Astos Vasiliauskaitės kūriniai, tačiau, norint geriau pažinti šią menininkę, verta glaustai apžvelgti platesnį jos kūrybos laikotarpį.
Skirtingų autorės kūrybos žanrų ypatybes atskleidžia lauko skulptūra. Kaltinėnuose religine tematika iš akmens iškaltose stacijose „Pas Kajafą“, „Pas Erodą“ pastebimas kiek neįprastas vaizdo konstravimo būdas, supinant tradicinį liaudies drožėjų braižą su akademijoje įgytomis profesionalo žiniomis. Įdomu tai, kad autorė granite naudoja medžio dievdirbių skaptavimo stilistiką, bet suteikia figūroms daugiau išraiškos ir judesio, o veidams – emocinės įtampos. Lauko riedulys skulptorei – tarsi paskata elgtis nevaržomai, skutinėti lyg velykinį margutį, gremžti akmens paviršių ir vagoti linijomis. Faktūrų šviesokaita kuria tapybišką įvaizdį, o akmens plokštuma traktuojama kaip drobės, kurioje švaistomasi teptuku, paviršius.
Tema, kontekstas ir medžiaga dažnai nulemia autorės kūrinio vizijos pasirinkimą, plastinę raišką. Skulptorė visai kitaip, skrupulingiau ir subtiliau elgiasi su marmuru, pabrėžia jo puošnumą, trapumą, ieško formų elegancijos, saikingai puošia bronzinėmis detalėmis. Geriausi to pavyzdžiai – kryžius Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios pagrindiniame altoriuje bei Marijos statula.
Kita A. Vasiliauskaitės kūrybos šaka – antkapiniai paminklai. Vertinant šios krypties darbus visada turima omeny, jog dažnai paminklo meninę vertę nulemia užsakovo pozicija, jo įgeidžiai. Tačiau ir čia neretai pavyksta suderinti menininko profesionalumą su užsakovo vaizduote ir sukurti meninės vertės nestokojančius darbus. Iš tokių verti dėmesio granite iškalti paminklai „Ilgesys“, „Angelas“, „Mūza“ Antakalnio kapinėse, antkapinė skulptūra R. A. Kuncai Veliuonoje, „Angelai“ Karveliškėse.
Šiuose kūriniuose menininkė tarsi paklūsta granito magijai, neatsilaiko prieš jo tvirtumą, medžiagos ilgaamžiškumą ir gamtinį grožį. Skulptorė nedarko akmens, santūriai apibendrina formas, išlaiko proporcingą granito plokštumų bei tūrio masių santykį, faktūrinių ir šlifuotų detalių kontrastą, išryškinant akmenyje vyraujančių mineralų spalvinius niuansus.
Parodinėje mažųjų formų skulptūroje A. Vasiliauskaitė atskleidžia valiūkišką prigimtį, nestokoja autoironijos. Autorei maga atkreipti dėmesį į kasdieninės rutinos daiktus, kuriuose galima atrasti ir tam tikrą filosofinę mintį, ir bravūrišką absurdo dozę. Tokiu būdu atsiranda akmeninės „Šlepetės“, „Marškiniai“, „Kepurė“, medinis „Saldainis“, granitinė suraikyta „Lietuviška duona“ ar bronzinis „Autoportretas“, atsispindintis virtuvinio puodo dugne. Šioje gretoje lygiuojasi ir kiti buitinės aplinkos elementai. Skulptorė transformuoja bei į meninį lygmenį pakylėja lango motyvą, arba „nukelia“ nuo senos sodybos kraigo simbolinę galią turintį dekoro elementą – lėkius, nepasivargina juos atlieti bronzoje ir dar padengti žalsva patina, tuo sustiprinant apgaulingą tikroviškumo iliuziją. Atskiru geru žodžiu reikia paminėti iš ąžuolo itin profesionaliai išdrožtą portretą „Galva“, abstrakčios formos „Angelą“, saugomą Anykščių angelų muziejuje, ir jaukų, savotišką „Lietuvišką Pegasą“.
Parodoje eksponuojami piešiniai primena Dailės akademijos skulptūros katedros prioritetą – griežtus reikalavimus piešinio įvaldymui, be kurio tolesnis trimatis formos modeliavimas sunkiai įsivaizduojamas. Norėtųsi išskirti A. Vasiliauskaitės pieštas rankų studijas, kurioms parodos autorė skiria ypatingą dėmesį, atliepdama sparnuotam posakiui, jog „rankos – tai žmogaus minčių ir galimybių atspindys“.
Lietuvoje skulptoriaus profesiją pasirenka vos kelios moterys ir dar mažiau jų atlaiko konkurencinę įtampą šioje nepaprastos jėgos ir atkaklumo reikalaujančioje meno srityje. Todėl norėtųsi prisiminti seną Konfucijaus išmintį: „Žmogus, judinantis didelį kalną, pradeda nuo mažų akmenų“.
Apie autorę:
Skulptorė Asta VASILIAUSKAITĖ gimė 1961 m. Kaliningrade. 1986 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą. Nuo 1990 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Jos kūrinių yra įsigijęs Nacionalinis dailės muziejus ir Karaliaučiaus katedros muziejus. 1996 m. ji pelnė tarptautinės skulptūros kvadrienalės Rygoje diplomą, o 2007 m. apdovanota Miko J. Šileikio pirmąja premija Lietuvos dailės muziejuje surengtoje parodoje „Lietuvos laikas“. Kūryboje ženklios kelios sritys – mažoji skulptūrinė plastika, monumentalioji skulptūra ir medaliai. Naudojamos medžiagos ir technikos – natūralus akmuo, medis, atliejos bronzoje.“
Astos Vasiliauskaitės skulptūrų ir piešinių paroda „TIK TAK“ Šv. Jono gatvės galerijoje vyks iki liepos 7 d. Parodos lankymas – nemokamas.
Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.
Galerijos darbo laikas: II-V 12-19 val., VI 12-16 val.
