Esu dailininkė Agnė Juršytė. 1998 m. baigiau Vilniaus M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, 2003 m. bakalauro studijas Vilniaus Dailės Akademijoje, 2005 m. magistro studijas VDA grafikos katedroje – meninio estampo specialybę. Nuo 2008 m. esu Dailininkų sąjungos narys, turiu Meno kūrėjo statusą. Nuo 2001 metų dalyvauju įvariuose meno projektuose, pleneruose, grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Esu surengusi 11 personalinių parodų.
Vaiko raida – sunkus procesas, kuris lemia tolimesnį žmogaus kelią. Net palankiomis sąlygomis esant, ne visada žmonės susikuria gyvenimą tokį, kokio norėtų, o ką kalbėti apie tuos nemylimus, pamirštus ir nelaimingus gatvės padaužas, kuriems likimas pagailėjo laimės ir meilės.
Bet kuriame pasaulio kampelyje rasime gatvės vaikų, kurie paliko namus, buvo engiami tėvų ir draugų. Kiekvienas vaikas galėtų papasakoti savo istoriją dėl ko jis atsidūrė gatvėje.
Gatvės vaikai šalyse net gauna pravardes, kurios kažkiek atspindi jų gyvenimo būdą – „gamin“ (padaužos) Prancūzijoje,„chinches“ (blakės) Kolumbijoje, „marginais“ (nusikaltėliai) Rio, „pajaro frutero“ (vaisių paukščiai) Peru, „polillas“ (kandys) Bolivijoje, „resistoleros“ (mažieji maištininkai) Honduras, „scugnizzi“ („vilkeliai“) Neapolyje, „Bui Doi“ (dulkių vaikai) Vietname, „saligoman“ (išdykę vaikai) Ruandoje, „moustiques“ (uodai) Kamerūne, „balados“ (klajūnai) Zaire ir Konge.
Pats karantino laikotarpis daugeliui šeimų tapo iššūkiu ir dideliu išbandymu. Savo kūryboje keliu klausimą, kaip jaučia ir išgyvena pandemijos laikotarpį vaikai. Tai yra visi pasaulio vaikai, kuriems namai nėra saugi erdvė, kurių tėvai praranda darbus, kurie patiria fizinį ar psichologinį nestabilumą ir smurtą, ar yra asocialių šeimų vaikai.
Savo paveikslais siekiu atkreipti žmonių dėmesį į abejingumą. Tikiu, jog tai yra viena rimčiausių priežasčių, dėl kurių dabartiniame pasaulyje trūksta šilumos. Cirkuliuoja vis daugiau informacijos, tačiau dėl to savaime neatsiranda daugiau dėmesingumo ir pagalbos.
Vaikų veidai pasakoja, akys verkia, lūpos juokiasi. Kalba nėra vienintelis raktas į supratimą. Esame tarsi kristalai. Traukiame šviesą ir tamsą į save, kuri mus vienaip ar kitaip keičia. Esame viso to, kas vyksta aplink atspindžiai. Žvilgsniai pasakoja istorijas, istorijos virsta potėpiais.
Agnė Juršytė
