Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) nuo 2021 m. gegužės 6 d., ketvirtadienio, 17 val. eksponuojama Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Valentino Antanavičiaus kūrybos paroda „Pasiskraidymai“.
Gera, kad Valentinas Antanavičius mus paskraidina, o ne tik pats paskraido. Pozityviai nusiteikęs, nenusivylęs pasauliu, o ypač Lietuva! ir kūrybiniu darbu, vis dar turi mums ką naujo pasakyti. Kiekvieną dieną dailininkas traukia į dirbtuvę, o paklaustas „kodėl?“ - šypsodamasis atsako: kad daugiau nieko nemoka, ir daugiau niekas neįdomu… Todėl šioje personalinėje parodoje yra ir nematytų, neseniai sukurtų darbų.
Vėlyvojoje kūryboje dailininkas kuria išimtinai asambliažus, kuriuos pradėjo kurti su Vincu Kisarausku 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje ir yra asambliažo pirmeiviai Lietuvos dailėje. Valentinas Antanavičius taiko įvairias kūno natiurmortavimo praktikas: „ketvirčiavimą“, kūno išdalinimą į atskiras sudėtines dalis ir jų sukeitimą. Kūniško vientisumo nebuvimas asambliažuose byloja apie kolektyvines ir asmenines sovietmečio psichikos traumas ir jų pasekmes. Surakintų veido išraiškų sustingę kaukėti veidai, tai dailininko protestas ne šiaip ir ne tik prieš abstraktų absurdo, blogio pasaulį, bet konkretų – sovietinę Lietuvą, totalitarinę sistemą apskritai. Visa tai akivaizdu „vadų“ sienoje, kurią dailininkas suformuoja kaip savitą Kremliaus sienos parodiją, kur gėdingai išrikiuoti buvę vadai: Leninas – „Stiprios rankos ilgesys“ (1995), Stalinas – „Vadas“ (1995), Brežnevas – „Raidė O, arba generalinis sekretorius“ (1999) ir kiti. Tuomet prisimeni seną sovietmečio laikų, berods 20 a. 8 dešimtmečio anekdotą: 2000-aisiais metais žmogus varto enciklopediją ir skaito, kas buvo Leonidas Brežnevas. Tekstas byloja, kad „tai Alos Pugačiovos epochos smulkus partinis veikėjas…“
Taip, daugeliui tai tik istorija – neskaudi, daugiau mažiau egzotiška, bet tuo pačiu lyg ir neįtikėtina. O Valentinas Antanavičius, kaip tai patyręs savo kailiu, ne tik vaizdų įtaiga, bet ir įsimenančiu žodžiu knygoje „Gyvenimas be parado“ (LDS leidykla, Artseria, 2011) aprašė ilgalaikes, bet viduje giliai nusėdusias traumines patirtis, kurios mums leidžia suprasti, iš kur dailininko kūryboje atsiranda fiziologiškai brutalūs, atstumiantys vaizdiniai.
Dailininkas stebi šiųdienį pasaulį, išgyvena jo nenuspėjamumą, ir taip gimsta kūriniai „Žmogus taikinyje“ (Terorizmas, 2016), „Donaldo T. sapnas“ (2018). Nėra kito dailininko Lietuvoje, kuris būtų išdrįsęs meno kūrinyje vaizduoti tokias atviras ideologines, politines realijas.
Valentinas Antanavičius – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Puikus mokytojas, darbavęsis Vilniaus M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje, J. Vienožinskio vaikų dailės mokykloje, Vilniaus dailės akademijoje. Pats save laiko savamoksliu, nes nebuvo į ką atsiremti kūrybinio kelio pradžioje. Oficialiame sovietmečio gyvenime įgyvendindavo įvairias išgyvenimo strategijas: pasinėrė į menininkų portretų tapymą (pagarsėjo rašytojų Jono Mikelinsko ir Romualdo Lankausko portretais), liejo akvareles (čia buvo mažiau cenzūruojama sritis respublikinėse dailės parodose), kūrė ekslibrisus (kurie „perskrisdavo“ pašto vokuose geležinę sieną ir buvo eksponuojami tarptautinėse parodose). Grynosios tapybos pripažintu meistru Antanavičius tapo nepriklausomybės laikotarpio pradžioje, kai pradėjo eksponuoti tai, kas kantriai laukė dirbtuvėje ir sulaukė savo laiko.
Ramutė Rachlevičiūtė
Paroda Lietuvos dailininkų salės parodų salėje veiks iki birželio 3 d.
Lietuvos dailininkų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Esant karantino ribojimams, LDS parodų salės lankytojams būtina laikytis tam tikrų reikalavimų:
Vyresniems nei 6 m. amžiaus asmenims privaloma dėvėti burną ir nosį dengiančias apsaugos priemones bei dezinfekuoti rankas. Ekspozicinėse salėse būtina laikytis 2 metrų atstumo. Lankytojai įleidžiami ne didesnėmis nei dviejų asmenų grupėmis (šis ribojimas netaikomas šeimoms).
