„Nebūtina vaizduoti kaukes tapyboje, kad atskleisti santykius. Mane domina pati situacija – kaip fiziškas (kaukės ar savi izoliacijos pagalba) užsidarymas nuo viešumos veikia santykius su žmonėmis ir mus supančia aplinka. Nagrinėdama dabartį bandau įžvelgti ateitį. Mane domina ne tik kaukė, bet kas slepiasi po ja. Pats žodelis „po“ turi nuorodą ne tik į tam tikrą vietą (po akmeniu, po kauke), bet ir į laiką (po karantino, po finansų krizės). Šiuo metu kaip niekad yra svarbus vietos ir laiko santykis.“
Jolanta Kyzikaitė
Jolanta Kyzikaitė jau beveik dešimtmetį savo kūryboje vysto žaidimų temą, nuo įvairių vaikiškų žaidimų atvaizdavimo kūriniuose iki žaidimo pačia tapyba, tapybine forma.
Pasirinkdama ir analizuodama žaidimą „Medžioklė“, kuriame veikia persirengėliai, gyvūnai, o žaidėjas gudrauja, imituoja įvarius gyvūnus, Jolanta dar ankstyvojoje kūryboje paliečia karnavalo, „kailio“ keitimo, persirengėlių, kaukių temą. Persirenginėjimas, įsikūnijimas į gyvūnus ar kitus personažus yra vienas populiariausių vaikystės žaidimų, kuriame taisyklės tik instinktyvios arba sugalvotos žaidimo eigoje, priklausomai esi gyvūnas ar medžiotojas.
Paveiksluose Jolanta Kyzikaitė ne tik atvaizduoja savo fantazijų pasaulį ar, tiksliau, realybę, perteiktą per menininko matymą, bet ir meistriškai įtraukia žiūrovą, lankytoją, kuris tampa lygiaverčiu žaidėju, besivadovaujančiu intuicija ir kuriančiu žaidimo taisykles.
Jau ne kartą Jolanta Kyzikaitė kvietė žaisti: 2014 m. parodoje „Ma(e)no žaidimai“, pasiūlydama žiūrovams du paveikslų skaitymo būdus, 2016 m. parodoje „Kauliukų tapyba“ kūrinius kūrė mesdama kaulinius kauliukus, kurie darė įtaką paveikslo siužetui, 2018 m. parodoje Trakų Vokės dvare pakvietė į nesibaigiančią pasakišką puotą, kurioje ji – princesė, pagrindinė šventės-parodos kaltininkė ir medžiotoja, kuri pratęsė kūrinį „Karališka medžioklė“ su lanku šaudydama dažais į ten pavaizduotas papūgas. Dabar Jolanta Kyzikaitė kviečia į „Maskaradą“ Vilniaus rotušėje, kuriose irgi galima pastebėti besitęsiantį tapytojos-medžiotojos žaidimą su savo kūriniais.
Pirmojo aukšto salėje rodomi piešiniai – pokylio užkandis prieš pradedant šventę, o pakilus laiptais į viršų patiekiamas pagrindinis maskarado patiekalas – didelio formato tapybos kūriniai.
Ir kaip NETIKĖTA visi parodos lankytojai bus puotos dalyviai, nes ateis pasiruošę: užsiregistravę ir su kaukėmis, kaip pridera maskaradui. Nors karantino nuotaikos ne pačios pozityviausios, Jolanta Kyzikaitė eilinį kartą pasitelkia ironiją, įprasmina vietą, laiką ir kviečia žaisti, dalyvauti pokylyje, įsijausti. Kūriniuose matysime miško, naminius ir egzotinius gyvūnus, taip pat žmones ir įvairias jų kaukes: džiaugsmo, liūdesio, pykčio, išgąsčio. Panašu, kad gyvūnų emocijas (kaukes) menininkė lengvai leidžia matuotis kiekvienam iš mūsų. Paradoksas, kad parodos lankytojai ateis su kaukėmis apsisaugoti nuo viruso, tačiau akivaizdu, kad šioje parodoje menininkės tikslas nukreipti dėmesį nuo realybės ir įsijausti į pokylio atmosferą, kuriame irgi viskas tikra ir iš realybės. Kaip teigia Jolanta Kyzikaitė, nepatinka ji liūdnojo tapytojo įvaizdžio šalininkams, nes jos kančios lieka studijoje. Todėl paroda ir susitikimas su lankytoju savaime uždeda kitą kaukę ir kviečia švęsti.
Maskaradas prasideda!
Tapytoja Jolanta Kyzikaitė meno scenoje aktyviai dalyvauja nuo 2003 m., jos kūryba buvo pristatyta dešimtyje autorinių ir daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2010 m. Jolanta Kyzikaitė tapo I vietos laureate konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“, 2018 m. jai suteiktas meno daktaro laipsnis. Menininkė aktyviai dalyvauja „Artist in residence“ programose. Jau dešimt metų Jolantos Kyzikaitės kūrybą atstovaujanti galerija „Meno niša“ pristatė ją meno mugėse Vienoje, Budapešte, Kelne, Maskvoje, Paryžiuje, Briuselyje ir Vilniuje. Jolantos Kyzikaitės kūrinių yra įsigijęs MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, „Walter Bischoff“ muziejus Vokietijoje ir privatūs kolekcionieriai.
Jolantos Kyzikaitės grafiški paveikslai artimi poparto stilistikai, veikėjai – animacijos personažai, mistiniai, egzotiniai gyvūnai, šiandienos herojai, ar ji pati. Tačiau paskutiniu metu tapytoja, perdėliodama ir konstruodama situacijas, užsižaidžia pačia tapybine forma. Tapomas gana plokščias vaizdas atrodo tarsi dekoratyvus kilimas, o itin šiuolaikiški, didelio formato kūriniai, tarsi prabangūs barokiniai gobelenai – itin tinkami rūmų ar Rotušės aplinkai.
Jolantos Kyzikatės kūrybos nesumaišysi su nieko, jos individualus stilius susiformavo dar studijų pradžioje. Didelis formatas, grafiškas piešinys, stilizuotos žmonių figūros, kaukės. Menininkė dirba ciklais, analizuojant kiekvieną jos paveikslų seriją, atrodytų, kad ji paliečia socialines, politines to meto aktualijas. Tačiau grįžtant dešimtmečiu atgal, pamatai, kad tai tiesiog bendražmogiškos ir amžinos aktualijos, tuo metu svarbios pačiai kūrėjai, kaip ir kiekvienam jautriai į aplinką reaguojančiam žmogui. Jos kūriniuose analizuotos tiek emigracijos, prievartos temos, ritualai, apeigos, baimė, juoko prigimtis, menininko statusas, ar kitos ne itin malonios temos. Tačiau ryškios spalvos, dekoratyvi juoda linija, teatrališkos detalės, mistifikuoti pasakiški siužetai paverčiančia paveikslus butaforiniu t. y., netikru pasauliu; paveikslai, jų istorijos tarsi pridengti kaukėmis, o jų supratimas priklauso nuo žiūrinčiojo patirties, pavyzdžiui, vaikas kūrinius matys visiškai kitaip, nei suaugęs.
Menotyrininkė Sonata Baliuckaitė
Projektą finansuoja
Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:
Patricija Poderytė, projektų vadovė
El. p. patricija@vilniausrotuse.lt; tel. 8 616 25996
