Tapytojai bei skulptoriai dalyvauja tęstinėje parodoje, šįkart kiek pakeistu pavadinimu – „SALVE, VILNIUS, kitaip“. Parodos idėją įkvėpė neįprasta šių dienų situacija pasaulyje ir Lietuvoje, kai esame priversti žvelgti į pasaulį ir kurti, klusniai užsidarę savuose „burbuluose“: namuose, studijose. Tad šįkart parodos dalyviams keliama sąlyga – pateikti apvalių, aptakių formų kūrinius – įgyja naują, kone simbolinę prasmę.
Tęstinė paroda „Salve, Vilnius“ yra skirta Vilniaus miesto įkūrimo 700-ajam jubiliejui, skaičiuojant nuo 1323 metų sausio 25 dienos, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas lotynų kalba parašė laiškus į Europos valstybes, kviesdamas pirklius ir amatininkus atvykti į Vilnių. Šis kreipimasis laikomas pirmuoju sostinės vardo paminėjimu ir įkūrimo data.
Parodos pavadinimą įkvėpė Vilniaus mieste ant kai kurių senųjų gyvenamųjų pastatų įėjimo slenksčių dar išlikęs lotyniškas užrašas „SALVE“ (iš lot. k. „Sveiki“). Tai pagarbus kreipinys į namo šeimininką – gyventoją ar atėjusį svečią. Šie keliaspalviai smulkinto marmuro užrašai, atsiradę XX amžiaus pradžioje, Vilniaus architekto Adamo Antono Filipowicziaus-Dubowiko inicijuotas įženklinimas.
Kaip ir anksčiau, taip ir dabar tęstinės parodos „Salve, Vilnius“ autoriams iškelta kiek neįprasta sąlyga: paveikslai turi būti ne stačiakampiai, o apvalių formų: tondas, ovalas, elipsinė sfera arba arkinis. Svarbu, kad bent viena paveikslo kraštinė būtų lenkta. Skulptūra atitinkamai – aptakių formų. Šis iš renesanso laikų kilęs apvalių formų dekoratyvumas pasirinktas neatsitiktinai. Tai užuomina į vingiuotas senamiesčio gatveles, į apvalias Vilniaus senosios architektūros detales. Grakštūs gotikiniai, barokiniai bažnyčių skliautai, kupolai, bokštai; klasicistiniai, ampyro stiliaus didikų rūmai, dvarai, namai su arkiniais langais ir šiuolaikinės architektūros pastatai kartais darniai jungiasi (o kartais ir nesijungia) į harmoningą miesto panoramą. O sostinei būdingas daugiatautiškumas ir skirtingų kultūrų sambūvis formuoja ne tik unikalų miesto veidą, bet ir jo kismą, virsmą istorijos vingiuose. Maža to, gyvenantieji svetur taip pat jaučia Vilniui gilius sentimentus. Taigi nenuostabu, kad senasis Vilnius įvairiais metų laikais ne vienai kūrėjų kartai buvo, yra ir išliks įkvėpimo šaltinis.
Jau yra įvykusios trys šio ciklo parodos, o 2021 m. sausio mėn. ketvirtoji ciklo paroda kviečia ne tik pažvelgti į sostinės istoriją, tačiau ir pasižiūrėti į šių dienų ištuštėjusį Vilnių, atskleisti, kaip jį regi menininkai, stebėdami pro savo dirbtuvių, namų langus, klaidžiodami akimis po nurimusį miestą iš po apsauginių kaukių...
„Keistas laikotarpis keičia miesto ir jo gyventojų veidus. Ištuštėjęs Vilnius dar labiau atverė senamiesčio vinguriuojančių gatvių plastišką grožį, įkūnydamas ilgus šimtmečius čia vyravusią architektūros tradiciją bei miesto dvasią. Ribojama vieša veikla, gyvename lyg burbule, klusniai užsidarę savo aplinkoje: namuose, dirbtuvėje, sodyboje. Užsisklendus kasdienybėje, ieškoma prasmingos saviraiškos, nors nuo seno menas kuriamas saviizoliacijoje. Apsibrėžus magišką kreidos ratą aplink save, kūrybiškai atsigręžiama į Vilnių. Indetifikuojama vilnietiška tapatybė, įsivaizduojami ir naujai atrandami asmeniški ryšiai su miestu. Pradėdami kitaip atrasti miestą žvelgiant per langą ar individualiai išgyvendami savyje psichologinę pandeminę būseną, kantriai pasineriame į apskritos formos idėjos paieškas. Ką miestas kiekvienam iš mūsų šiuo metu reiškia? Kokią kūrybinę patirtį išgyvename, būdami paveikti visuotinės negandos? Užsimaskavę veidus kaukėmis, tampame miesto maskaradinio vyksmo fatalistais. Kaip, koks Vilnius mums atrodo dabar?“ – susimąstyti ir pažvelgti į sostinę kitaip kviečia parodos kuratorius Ričardas Zdanavičius.
Papildoma informacija:
parodos kuratorius,
Ričardas Zdanavičius +37061812159
