Paroda eksponuojama nuo 2020 11 09
Lankymo sąlygas ir trukmę tikslins biblioteka ir karantino sąlygos, o tuo tarpu ji bus rodoma internetinėse erdvėse.
Ši mano paroda – tarsi eksperimentas, žaidimas. Dalį darbų nutapiau naudodama ne įprastas priemones, o sidabrinius dažus, tušą, flomasterius, derindama juos su akrilu. Ieškodama ir atrasdama naujus motyvus ir išraiškos būdus. Eksperimentas ir todėl, kad sudėtinga ekspozicinė erdvė – tai nėra viena kvadratinė patalpa ir jos šeimininkės - knygos, ne paveikslai. O žaidimas, nes nė neįsivaizduoju, kiek žmonių ją pamatys gyvai šiuo sudėtingu laiku: keli ar keliasdešimt. (Atnaujinu vakarykštį tekstą: pamatė Vidas Poškus!)
Be to, ši ekspozicija Molėtuose – tarsi antra dalis rugsėjį Vilniuje, leidykloje „Aukso žuvys“, vykusios parodos „Žaliaakis peizažas“. Molėtuose eksponuoju dalį darbų iš pastarosios parodos, kiti paveikslai dar niekur nerodyti.
Pavadinimas parinktas pagal dviejų paveikslų, kuriuos nutapiau per pirmą karantiną, pavadinimus „Pasivaikščiojimas naktį“ – žmonės jame nešasi akvariumą. Tikra istorija tokia: Ispanijoje, kai į lauką buvo leidžiama eiti tik augintinį pavedžioti, vienas žmogus iš tikrųjų išsivedė pasivaikščioti žuvytes.
„Namas su šešėliais“ – kasdienis namo kaimynystėje su krūmų ir medžių šešėliais, krintančiais ant sienos, vaizdas.
Apie šešėlius iškilo vaikystės prisiminimas, kai eidavom vakarais su šeima pasivaikščioti. Eidama žiūrėdavau į šaligatvio plyteles ir niekaip negalėdavau suprasti, kodėl mano šešėlis keičiasi – tai jis tampa dvigubas, tai išnyksta, tai pasidaro labai ryškus ir didelis. Nė nešovė į galvą, kad tai dėl gatvės žibintų padėties. Šešėliai, kaip kompanionai, tinka ir dabartiniam laikui, kai reikia laikytis atstumų ir izoliacijos. Rudenį, kai gatvės žibintai – kaip saulės šviesa…
Vanda Padimanskaitė
Parodą remia Lietuvos kultūros taryba.
