Kuratorė Nijolė Ingelevičiūtė-Vilutienė.
Paroda galerijoje „Meno parkas“ vyks iki gruodžio 6 d.
- - -
Dvi Emilijos ir Nijolė iš Vilučių šeimos: močiutės, mamos ir dukros dailės paroda.
Vilučiai – viena iš Lietuvos menininkų dinastijų. Jie paliko pėdsaką teatre, literatūroje, televizijoje, kine, tačiau daugiausia pasireiškė dailės srityje. Žinomiausias iš šios šeimos dailininkų – Mikalojus Povilas Vilutis, o šįkart „Meno parko“ galerijoje pirmą kartą susitinka trijų kartų Vilučių šeimos dailininkės moterys: Emilija Liobytė-Vilutienė, jos marti Nijolė Ingelevičiūtė-Vilutienė ir Emilijos Liobytės anūkė, Nijolės ir Mikalojaus Vilučių dukra Emilija Vilutytė-Balas.
Emilija Liobytė-Vilutienė. „Monikos Mironaitės portretas“. Pop., sp. pieštukas. Apie 1950 m.
Talentinga skulptorė, vaikų knygų iliustruotoja Emilija Liobytė-Vilutienė (1916–1955) nugyvenusi trumpą, bet ryškų gyvenimą, paliko iki šiol matomą pėdsaką pokario Vilniaus meno gyvenime, jos artistiška prigimtis nepaliovė žavėti amžininkų, o dabartiniai jos kūrinių žiūrovai gėrisi stebinančiu gebėjimu pagauti natūrą, išreikštu tiek skulptūrose, tiek piešiniuose, kurie kaip tik ir sudaro didžiumą parodoje pristatomos kolekcijos.
Nijolė Ingelevičiūtė-Vilutienė. „Ecce Homo“. Sausa adata. 1995
Grafikė Nijolė Ingelevičiūtė-Vilutienė (g. 1949) puiki ofortistė, pastaruoju metu vis dažniau pasirodo ir kaip piešėja. Romantiniu polėkiu ji artima abiems Emilijoms – anytai, kurią pažįsta tik neakivaizdžiai, per artimųjų prisiminimus, šeimos archyvo fotografijas ir dailės kūrinius, ir anytos garbei Emilijos vardu pakrikštytai dukrai. Nijolė puikiai susikalba ir su vyresniąja, ir su jaunąja Emilijomis, nes jai artima medžių kalba, kuria taip žavėjosi anyta, ir moters kūno kalba, kuriai tiek daug dėmesio skiria dukra.
Emilija Vilutytė-Balas. „Havajai“. Akrilinė tapyba. 2019
Emilija Vilutytė-Balas (g. 1977) baigusi grafiką Vilniaus dailės akademijoje ilgokai dairėsi, kokiu keliu eiti. Studijuodama ji išsiskyrė neeiliniais plakato dailininkės gebėjimais, bet ši sritis, kaip ir plakatui artima spaudos iliustracija jos netenkino. Plakatistės talentą ir romantinį polėkį ji sulydė ir įtaigiai reiškia mistiškos nuotaikos ryškių spalvų, aktyvių formų figūrinės tapybos kompozicijose, kurių pagrindinė veikėja dažniausiai yra jos pačios alter ego – kaskart vis naują pavidalą įgyjanti moteris, visada miestietė, visada draskoma egzistencinių problemų, kurių neturi vilties įveikti, kaip dauguma šiuolaikinių žmonių. Kas žino, gal tuose kūriniuose ataidi ir močiutės gyvenimo dramos refleksijos?
Dr. Giedrė Jankevičiūtė
