Biopolitikos diskurse individo kūnas yra suvokiamas dvejopai – kaip materija ir kaip kultūrinis, socialinis konstruktas, kuris yra politizuojamas. Michelis Foucault tai vadina individualaus kūno anatomopolitika , per kurią yra kontroliuojamas kūnas. Galios santykiais grįsta kūno kontrolė pasireiškia ne tik tradiciškai įsivaizduojamose valstybės institucijose, tokiose kaip kalėjimas ar koncentracijos stovykla, tačiau ir kasdienybėje, kiekviename paskirame individualiame santykyje, pavyzdžiui, tarp darbdavio ir darbuotojo, arba – gydytojo ir paciento.
Visuomenėje prioritetizuojamas „teisingo“ kūno diskursas sukuria sudėtingas socio-politines pasekmes, kurios pasireiškia įvairiais psichologiniais negalavimais, traumomis. Siekiant atitikti medicininiame žvilgsnyje suformuotus kūniškuosius normatyvus, individo kūnas tampa kontrolės objektu, kurio galimybėmis yra manipuliuojama pasitelkus intervencinius kūno tęsinius: medikamentus, protezus, implantacijas. Pastarieji yra naudojami šalinti kūno sutrikimams, bet kartu veikia ir kaip kūno kontrolės mechanizmai.
Kadangi medicina koncentruojasi į individo kūno tobulinimą, pats individas yra nužmoginamas – nuo jo kūno atskiriama asmens tapatybė, lieka tik ligoninės kontrolei pasiduodantis, pažeidžiamas kūnas. Tačiau jo paviršiuje, odoje, lieka intervencines patirtis bei kontrolės ryšius liudijančių žymių tekstai, įprastai pasislėpę nuo viešo perskaitymo. Šios žymės veikia kaip kūniškosios patirties atmintis, kaip pirminis išgyventos tikrovės liudijimas, į mintį ir kalbą neišverstas, antikūno įspaustas tekstas. „Mano kūnas – mano istorija. Kūnas yra pilnas prisiminimų ir patirčių“, - pasakoja Gabrielė Gervickaitė.
Pagrindinėje parodos „Atminties oda“ instaliacijoje menininkė panaudojo nuo sovietmečio ligoninėse sutinkamą neperšlampamą klijuotę – savo medžiagiškumu primenanti odą, ji nurodo į intymią kūno trintį su antikūnu. Savo odos atminties tekstus menininkė perkelia į sintetinę atminties odą, kurioje mezga dialogą tarp somatinių ir psichologinių patirčių.
Parodos kuratorė Karolina Rimkutė
Gabrielė Gervickaitė (1982 m.) yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė, šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje studijuoja meno dailės krypties doktorantūrą. Savo kūryboje G. Gervickaitė nagrinėja kūnų ir medicinos industrijos santykį. Naudodama savo kūną kaip archyvinės medžiagos talpyklą, kuria darbus, o stebėdama šiuolaikinių medijų kanalus, vykstančius socialinius ir politinius reiškinius, tyrinėja, kaip ir kodėl kuriami nenormatyvūs kūniški įvaizdžiai visuomenėje.
