Apie Vyganto Paukštės tapybos parodą
Naujausiuose Vyganto Paukštės tapybos darbuose prasidėjo rimtas „senųjų“, arba įprastų jo tapybos herojų, motyvų ir temų sambrūzdis. Viena vertus, pats menininkas skatina šiuos kūrybinius neramumus, retrospektyviai besižvalgydamas po savo tapybos lauką, netikėtai įtraukdamas kažką iš savo ankstyviausios kūrybos – tarkime, hiperrealistinius ar tikroviškus elementus. Kartu atrodo, kad ir pati tapyba, kaip komunikacijos forma, pastarųjų kelerių metų V. Paukštės drobėse ima byloti apie kur kas niūresnį, nebe romantiškai - ironišką, o greičiau - groteskišką ir neramų pasaulį.
Menininko tapybos maniera liko „paukštiška“, atpažįstama. Tačiau permainos gerokai sudrumstė nusistovėjusią, metų metais mažai tekitusią nerūpestingos būties idilę. Visų pirma, pasipildė, išsiplėtė V. Paukštės tapybos ikonografija. Greta apibendrintos žmogaus figūros, kuri vis dar tebėra tapytojo kūrinių „etalonas“, dabar čia vis dažnesnis kaukolės motyvas, gyvo ir negyvo kūno simbiozė. Kaukolė paveiksluose tai rieda it akmuo, tai sklando ar kybo ore, tarsi besvoris balionas ar glaustosi su „gyvaisiais“ keistuose ritualuose, pasąmonės vaizdiniuose. O kasdienybės, arba buities pavidalai, pasirodydavę ir ankstesnėse V. Paukštės drobėse, tampa ypač trivialiais, tragikomiškais. Štai kad ir žmogus, rymantis greta klozeto, kurį tapytojas su pasimėgavimu meistriškai ištapo, perteikdamas šaltą, balkšvai melsvą jo keraminio „kūno“ atspalvį...
Kviečia. 2019. 70x80
Antropomorfiniai herojai, kadaise sustingę maldoje, ar švelniai koketuojantys, besivaikantys vienas kitą bekraštėse gamtos erdvėse, dabar vis dažniau rikiuojasi į procesijas, eisenas. Horizontali figūrų, objektų slinktis – maldininkai, piligrimai, žmogystos, sunkiai kopiančios į aukštikalnes - tai pavargusios, neramios būtybės, tarsi ieškančios savo vietos neapibrėžtame laike ir erdvėje. Jos neretai apšviestos kažin kokiais „mėnuliškais“, ar vakaro saulės šviesos blyksniais, suteikiančiais tapybinei mizanscenai dar daugiau keistumo ar dramatizmo. Nors V. Paukštė vis dar mielai sumaišo įtaigius, mažorinius kolorito „kokteilius“ iš žalių, rausvų, geltonų, šaltų tonų, tačiau teptuko mostai pastebimai šiurkštėja, tampa vis ekspresyvesni, energingesni. Figūros išskysta, tarsi galutinai praranda kūniškumą, arba – atvirkščiai, įgauna individualių bruožų. Tuo tarpu bent kiek detalesnė personažo charakteristika V. Paukštės kūriniams ligi šiol nebuvo būdinga.
Ir dar - vis dažniau šio menininko darbuose iškyla tik kūno ar daikto fragmentas, gabalas, dalis... Tai figūra be galvos, kuri tarsi netyčia „netelpa“ paveiksle, arba – baugokos galvos, atskirtos nuo kūno, rikiuojamos plokštumoje tarsi natiurmorto elementai. Tačiau gyvūnai - žirgai, milžiniški kiškiai, besiporuojančios varlės įtraukia naivų, patiklų V. Paukštės Žmogų į dionisišką siautulį, kuriame mirtis ir buitis tampa nebesvarbios, o išlikimo strategija kliaujasi instinktais, nuojautomis, regėjimais ir atsitiktinumais.
Kristina Stančienė
Paroda veiks: rugsėjo 21 - spalio 3 d.
Galerijos darbo laikas: pirmadieniais - šeštadieniais 12 - 18 val. (sekmadieniais nedirbame)
Pilies g. 44, Vilnius
Tel.: (85) 261209
