Paroda veikia nuo rugsėjo 10 d. iki spalio 3 d., VDA parodų salės „Titanikas" I a., Maironio g. 3, Vilnius.
Likimą galima pakloti – gerai ar blogai, nežinia. Kelią į ateitį paruošia ir paslepia audinys, kuris Monikai Žaltauskaitei-Grašienei yra kūrybos medžiaga. Tekstilės faktūros, storis, minkštumas ir klostės suvilioja paviršiais, užaštrina pojūčius. Tiesa lieka kažkur ten, nematoma, neprieinama, tik įsivaizduojama.
Šiai menininkei smagu suformuoti klostę kaip pauzę vaizduotei. Jos drapanos ir draperijos yra ne tik užuominos į socialinį audinio statusą, į žinomas meno, religijos, literatūros ir mitų figūras. Jos skleidžia patirtis, kurias prieš keletą amžių apmąstė filosofas Gottfriedas Leibnitzas, vėliau – Michelis Foucault ir Gilles՚is Deleuze՚as – pasitelkdami klostės metaforą. Anot jų, klostės sandara padeda išryškinti racionalaus mąstymo ribotumą. Ji supainioja vidaus ir išorės skirtis. Mūsų kūnai (ir drapanos) saugo ne tik vidujybę, bet ir vidun įlankstytą išorę – augalus, gyvūnus, mineralus, stichijas, kultūrą, technologijas, mokslo išradimus, istoriją, pačią kalbą, vieni kitus, tarpusavio ryšius ir bendravimą. Susiklostę mes tampame naujoviškais subjektais, kitokia gyvybe, gal ne visai grynais žmonėmis. Ar kada nors buvome gryni? Nesvarbu, kai supranti, kad vidun suėmęs tokią įvairovę ir laiko daugybę, esi beribis. Klostė filosofams išreiškia „neribotą baigtinumą“ – subjekto ir bet ko, ką galima apmąstyti, atminties ir ateities lūkesčių, netikrumo tarp būties ir nebūties.
Monikos Žaltauskaitės-Grašienės išausti pastatų dangalai, primenantys monumentalias Christo ir Jeanne-Claude instaliacijas, šventųjų drapanos, beveik aklinai užklostytas pandeminės vienatvės kambarys kuria nežinios pauzę. Uždelsta reakcija, pasak Henri Bergsono, būtina kūrybai ir mąstymui. Bet šiais laikais tai tapo deficitu – ekranas akimirksniu išspjauna visus atsakymus, net į dar neužduotus klausimus. O čia teks paklaidžioti tarp gyvenimo sceną dengiančios užuolaidos klosčių, svaigintis jose įsigėrusiais vaikystės kvapais. Tuomet išmoktos istorijos apie Penelopės ištikimybę, Marijos nekaltybę nebebus tokios aiškios. Nes menininkė paslepia tapatybę, lieka tik tų moterų dėvėtų drabužių užuominos. Jie kalba ne žodžiais, bet šviesos ir šešėlių bangavimu, nepermatomomis gelmėmis ir nuojauta, kad pridengtas ikonos kūnas – toks pats kaip visų, tik mitais, tikėjimais, ritualais nuo kasdieniškų geidulių atskirtas.
Vis dėlto klostė atskirdama sujungia, nes tekstile, kaip ir tekstu, galima uždengti viską. Išsiuvinėdama Žemės upes-kaip-kraujagysles menininkė liudija visų pasaulio esinių susietumą. Šioje protu neišnarpliojamoje raizgalynėje nėra vietos žmogaus išskirtinumo mitui. Tai „Ariadnės siūlas“, galbūt padėsiantis rasti „išeitį iš sunkios padėties“, kurioje atsidūrėme godžiai naudodami Žemės resursus, negalvodami apie kitų – būsimų kartų, nežmogiškųjų subjektų, pačios planetos – ateitį.
Menas nieko neišspręs, bet palinkėdama „Geros kloties“ Monika Žaltauskaitė-Grašienė ragina įsivaizduoti, kokias išorės jėgas pasiklojame. Ir kartu pripažįsta, kad tos begalybės neįmanoma suvaldyti. Iš rankų sprūstantis likimo siūlas veda iš labirinto. Bet kur išeisime, jei nėra nei vidaus, nei išorės?
Agnė Narušytė
