Ši paroda, tai tarpdisciplininio meno projektas, kuriame vienas kitą darniai papildo tapybos, instaliacijos, video ir garso menai.
Menininkės darbuose kalbama apie matomą ir nematomą pasaulius, apie regimąją realybę ir mitinę erdvę. Ieškoma šių sferų susilietimo taškų ir rakurso iš kurio būtų galima į visa tai pažvelgti. Požiūrio taško paieškos tampa kertinėmis ir dėl to, kad kūrinių turinys yra žmogaus ir gamtos sukeltos tragedijos. Lyg klausiama kaip išgyventi, kaip ištverti šią gąsdinančią dabartį?
Tyrinėdama paukščių karaliją, menininkė aptiko, kad paukščio akies ląstelė yra daug geriau išsivysčiusi nei žmogaus ir dažnas sparnuotis geba matyti ultra (lot. ultra – anapus, už) violetinius šviesos spektro spindulius, todėl savo darbuose žiūrėjimo tašku pasirenka būtent šį rakursą - atsitraukusį, tolimą, bet kartu kupiną skvarbumo - žiūrėjimą iš paukščio skrydžio.
Keturi didelio formato tapybos darbai yra pagrindiniai parodos veikėjai, kuriuos papildo ir įveiklina kitos meno formos. Juose pavaizduotos keturios scenos iš gamtos ir (ar?) žmogaus sukeltų nelaimių, tragedijų, o taip pat vaizduojama žmonių baimė kylanti iš mums nematomų ir negirdimų Jėgų.
Parodos instaliaciją apjungia dokumentiniai vaizdai, užfiksuoti Azorų salose. Kalbama, kad būtent šios salos yra buvusios senovės Atlantidos likučiai. Filmuotoje medžiagoje matomas Atlanto vandenynas ir verdantis purvas furmarolėse (garų ir dujų šaltiniai esantys šalia ugnikalnių). Garuojanti žemė primena apie tikrąsias gamtos jėgas, jos didybę ir tarsi nukelia mus į prarastąją, mitinę Atlantidą.
Kas dabar pasakys, ar ji tikrai egzistavo?
Paveiksluose akcentuodama realybę, o dokumentikoje siekdama apčiuopti mitinę erdvė, menininkė užmena daug egzistencinių mįslių. Ir paukščio, kaip itin seno archetipo padedama lyg antrina, gal vis dėlto tai egzistuoja tik žmogaus akyse?
Garso instaliaciją kūrė Vytautas Petrauskas ir Lukas Pacenka
