„Apstulbusi akis prarado amą“*
Menininkė Julija Pociūtė, pasitelkdama reflektuojančius paviršius, tyrinėja laiko iliuziją, realybės ir fikcijos, objekto ir jo atspindžio santykį. Domisi asmeninės ir kolektyvinės atminties sąveikomis, o atspindžiui savo kūryboje priskiria laikiškumo matmenį, slypintį plonytėje gijoje, jungiančioje reflektuojantį paviršių ir tai, kas anapus jo. Dėka fizikinių savybių ir simbolinės atspindžio įkrovos autorė aktyvuoja individualią suvokėjo atmintį, ir manipuliuodama jo žvilgsniu, sukelia perviršinį realybės patyrimą. Jos kūryba išsiskleidžia tarsi fragmentiškos atminties ir patirčių sekos, kurių procesualume juntamas nykimo naratyvas, svarstomas žiūrovo patiriamas būties laikinumas.
Naujausioje parodoje autorė kuria sutirštintą daugiasluoksnę tikrovę. Pasitelkdama ne tik atspindžių ir šviesos, bet ir kanoninio garsų komponavimo sintezę, pristato šviečiančius bei skulptūrinius objektus ir video kūrinį, kurie daugina, (per)konstruoja realybės koordinates ir papildo bei sustiprina juslinį patyrimą. Tarp tyrimo objektų atsiradęs tonalinės vibracijos naratyvas autorės įsisikverbimo į jo (ne)materialumą dėka, tampa ne tik audialinio, bet vizualaus registro medija, pasižyminčia organiška ir visą ekspozicinę erdvę apimančia derme. Vaizdus paversdama skaitmenizuotos tikrovės reprodukcija, menininkė konstruoja iliuzinę atmintį, kuri jos kūryboje veikia kaip laikmena garsų ir vaizdų blyksniais pripildytoms vis-praeinančios dabarties patirtims (ne)fiksuoti.
Parodos pavadinime užšifruojamas spontaniškas įspūdis, žvilgsnio aktyvavimo zona ir garsą transliuojančio balso stoka. Visi šie sandai, sąveikaudami su asmeninėmis žiūrovo patirtimis, atmintimis ir vaizduote, tveria neapčiuopiamą, vietos ir laiko patyrimo plotmę. Minimalistinė muzika, persidengiančių garsų vibracijos, nykstantys atspindžiai, efemeriška šviesa ir laikinas žiūrovo patyrimas – „apstulbusi akis prarado amą“ – tampa katalizuojančia iliuzinės atminties pernaša ir kaskart vis kitaip ištinkančia vaizdų kūrėjo ir suvokėjo komunikacija.
Taip parodoje tveriamas procesualus vyksmas su minimalia praeinančios dabarties užlaikymo galimybe, kuri ženklina laiko pertrūkį erdvėje ir įsitarpina žiūrovo sąmonėje ir regos lauke. Konstruodama fotografijos, nefiksuojamų atspindžių, performatyvių vaizdų ir garsų sąveiką, menininkė užčiuopia vaizdo ir garso laikiškumą ir sudaro sąlygas kiekvienam panirti į autonomišką kūrinio erdvės įsiklausymo būseną. Ši paroda – tai dirginanti atvertis, kurioje lakios laiko patirtys praplečia dabarties suvokimą.
Evelina Januškaitė
Julija Pociūtė yra šiuolaikinio meno kūrėja. Daugiausia dirba instaliatyvaus meno ir šiuolaikinių medijų srityje. Kūryboje jungdama fotografiją, stiklo meną, įvairius šviečiančius bei reflektuojančius objektus, video instaliacijas, tyrinėja medžiagiškumo ir neapčiuopiamų jo išraiškų santykį. Yra surengusi vienuliką personalinių parodų ir dalyvauja daugelyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jos kūriniai yra Danijos ir Ispanijos muziejų kolekcijose. Taip pat menininkė yra viena tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum“ kuratorių bei dėsto Vilniaus dailės akademijos 4D meno objektų studijų programoje.
* Vokalinis kanonas, „Apstulbusi akis prarado amą“, R. Mažulis, 1985 m.
Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.
Galerijos darbo laikas: II-V 11–18:30, VI-VII 11–16 val.
Galerija „Meno parkas“
Rotušės a. 27, 44279 Kaunas
Dorotheenstrasse 22, 40235 Diuseldorfas
galerija@menoparkas.lt
www.menoparkas.lt
