Kai du menininkai, sutuoktiniai, nutaria savo darbų parodą rengti drauge, visuomet, be jokios ironijos, pagalvoji – kokie drąsūs. Bebaimis noras būti vienoje erdvėje ir laike yra ypatinga nuostata ir tampa jų kūrybinio credo esme – tarsi teigiama, mes kartu, bet tai tik brandus dviejų asmenybių apsisprendimas, o kūryba „gyvena“ skirtingus „gyvenimus“.
Remigijus Dūdėnas – vilnietis, architektas, kuriantis ekspresyvias abstrakcijas, išdidžiai nešantis architektų-tapytojų „vėliavą“, o turime jų tikrai žymių, prisiekusių amžinai tarnystei tapybos „ložei“. Skirtingai nuo jų, eksponuojamų prestižinėse parodų erdvėse, Remis, kaip jį vadina artimoje aplinkoje, kuria tarsi sau. Irmina Dūdėnienė išdavė paslaptį, kad esu pirmoji įkėlusi koją į jo studiją, namuose, jaukiame Antakalnyje. Menininkas yra dalyvavęs 2012 m. ŠMC rengtoje tapybos parodoje, simboliniu pavadinimu „Kaip aš čia patekau“. Po to sekė ilga, ilga pauzė…
Pamačiusi Remigijaus Dūdėno darbus studijoje, labai aiškiai supratau, kad menininkas vieną dieną turėjo praskleisti savo kūrybos „uždangą“ – tokia gaivališka, besiveržiančių formų ir pavidalų įvairove, spalvinga, tikrąja žodžio prasme, netelpanti rėmuose, tapyba tiesiog ištrūko iš privačios erdvės. Juk negalėjo taip lengvai būti pamirštos M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje gautos V. Kisarausko pamokos ir norai įstoti į VDI (Valstybinis dailės institutas) tapybos fakultetą. Teko pasirinkti architektūrą, nes aplinkybės susiklostė nepalankiai, kažkam pasirodė, kad Remis yra „tinkamesnis“ kitai meno sričiai. Tačiau troškimai niekur nedingsta, jie brandinami iki tam tikro laiko, o paskui prasiveržia, nugalėdami išorinį ir vidinį pasipriešinimą į paviršių.
Žvelgdama į Remigijaus tapybą sakyčiau, pirmas įspūdis – improvizacija jausmų tema, iškrova, tai tapybos džiazas, kai girdi pagrindinę muzikinę temą, bet esminis dalykas kaip ji vystoma ir interpretuojama. Didžiuliai drobės paviršiai tarsi teptuko nevaldoma jėga, gaivališkai, ryškiu koloritu „užpildo“ juos, kuria užburiantį ritmą, Spalvos pliūpsniai, energingi potėpiai kaip viesulas įsiveržia ir teškia dažą ant drobės. Tai kelia nuostabą, nes, kai kalbiesi su menininku, stebina jo tarsi budistų vienuolio, ramybė ir santūrumas. Taigi, Remigijui Dūdėnui tapyba – būdas mąstyti kitaip, pamiršti griežtas architektūrines formas, disciplinuotą vaizdą, išlaisvinti vaizduotę ir savo improvizacijos dovaną kaip palaimą.
Irmina Dūdėnienė greta subtiliai, santūriai eksponuoja savo keramikos kūrinius. Ji pasirinko darbus, kurie simboliškai liudija apie žmogiškų santykių ir ryšio svarbą. Keramikos objektus ji pavadino mazgais – tai, kas saisto du žmones ir nepaleidžia…
Irmina Dūdėnienė gimė Plungėje, bet su Remigijumi pažįstami dar nuo M. K. Čiurlionio menų gimnazijos suolo, tad judviejų ryšys užgrūdintas laiko ir kasdieniais šeimos rūpesčiais. Irminą Dūdėnienę pavadinčiau universalia menininke, ji lieja akvareles, iliustruoja vaikų literatūros knygas, kuria keramikos objektus. Pati menininkė prisipažįsta – „man lengvai sekėsi valdyti liniją, nes dar menų mokykloje patiko grafika, tapyba, mokiausi skulptūros. Tad studijuoti pasirinkau specialybę, kur visų menų sintezė – forma, linija, spalva – keramiką.“
Paklausta kaip gimė idėja surengti parodą, ji kukliai prisipažino, kad jai svarbu buvo ne tiek jos kūriniai, kiek vyro, Remigijaus kūryba, apie kurios egzistavimą žino tik pačių artimiausių draugų ratas… Klausantis menininkės, man iškilo pakeleivių vaizdinys, kai du žmonės eina petys į petį, brandžią vasarą rugiais išplaukusiais laukais – gyvenimo keliu…
Menotyrininkė Jolita Mieželaitienė
