Geroji mergaitė, Melynbarzdė mergelė arba, jeigu jums taip labiau patinka – Melynbarzdžio mergelė, galerijoje Užupio prieigose, matyt, apsireiškia paskutinį kartą, nes Birutė šiais darbais tarsi užbaigia darbų ciklą, tam tikrą savo kūrybos, o kartu ir gyvenimo, pergyvenimų etapą.
Kaip ir ankstesnėse parodose, kur buvo eksponuojami šio ciklo darbai, Birutė toliau reflektuoja slėpiningas moteriškos sąmonės, pasąmonės ir savimonės teritorijas ir juose kunkuliuojančias aistras, kartėlius, nuostatas, potroškius ir kartais net užslėptą desperaciją.
Estampuose, gana sudetingo ikonografinio konstrukto piktografinėse, ikoniškose misterijose autorė naudoja aibę XIX, XX pr. graviūrose, litografijose, oleodrukuose arba knygose randamų iliustracijų, pasakojimų bei religinės emblematikos, kartu tarsi „žvelgdama periferiniu žvilgsniu“ įterpdama ir Vilniaus miesto labai gerai atpažistamų ikoniškų vaizdų, urbanistinio peizažo detalių, kurie vėl gi gali tiek nukelti į nekonkretizuoto amžiaus atmosferą, tiek ir priminti jausmą „čia ir dabar”.
Sąvoka, terminas „apsireiškimas”, kaip žinia, dažniausiai naudojama, nagrinėjant, nupasakojant Jėzaus Kristaus, Mergelės Marijos arba archangelų, šventųjų apsireiškimus mokiniams, piemenėliams arba šiaip dievotiems žmogeliams. Čia kalbama apie kiek kitokius apsireiškimus, postmodernioje visuomenėje aptariamus arba ir vėl gi nutylimus reiškinius, moteriškos savasties paieškas, moteriškos prigimties ir mumyse slypinčių skausmų, o kartais ir nedidelių „demonu” apraiškas, graužatį, kuri gali ne tik prislėgti kiekvieną iš mūsų, moterų, bet ir fiziškai sunaikinti, kaip, kad Mėlynbarzdis mergeles savo paslaptingoje pilyje.
Birutė meistriškai pasinaudoja iš praeities „pasiskolintais” vaizdiniais, archetipiniais paveikslais bei paveikslėliais, tokiais, kaip moteriško pamaldumo iliustracijos, Kristaus kankinystės emblematika, dažna praėjusių amžių paveiksluose ir graviūrose, reprodukcijose, kabėjusiose beveik kiekvienuose doro kataliko namuose, bet tą ženkliškumą panaudoja visai kitaip, kalbėdama apie moterį jau iš XXI a. perspektyvos, tarsi kultūros antropologė tyrinėja, preparuoja moters potroškius, neviltis, tikėjimą, aukojimąsi, aukojimą, bejėgystę, o kartais ir neapykantą, pasipriešinimą refleksų, klišių kupinam požiuriui į moterį, o kartais ir pačios moters savivertės dramas, dramas, kurios tarsi „išverčia visus vidurius į paviršių” ir byloja apie skausmą, bet ir siekį taip išsinuoginus, atsivėrus, apsireiškus Pasauliui, keistis, išdrįsti būti savimi ir būti be galo drąsia.
Precizikos kupinuose estampuose Birutė laisvai, koliažo principu, komponuoja vaizdinius, ženkliškus vaizdus, vaizdines klišes ir nors naudojasi „senobiškais” šaltiniais, jai pavyksta būti net labai šiuolaikišku pasakotoju, analitiku, kuriam nesvetimas sarkazmas, ironija ir net autoironija.
Tai gi Melynbarzdė, Melynbarzdis ir Geroji mergaitė tikriausiai jau atliko savo misiją ir apsireiškia Vilniaus prieigose paskutinį kartą...
Vaidilute Brazauskaite-Lupeikiene
