Jonas Kazlauskas (g. 1959 06 07, Alytaus r., Rakatanskų k.), tapytojas.
1989 m. baigė Lietuvos dailės institutą (Vilniaus dailės akademija).
Nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademijos (VDA) dėstytojas, nuo 1996 m. docentas, nuo 2003 m. VDA profesorius, 1993 –2015 m. Piešimo katedros vedėjas.
Nuo 1990 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Lenkija, Rusija, Turkija, Italija, Suomija), surengė per 30 personalinių parodų.
Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
APIE SAVO KŪRYBĄ
Mane visuomet domino ir traukė filosofinis, metaforiškas vaizdavimo būdas. Antropocentrinį pasaulio suvokimą skatino ir veikė mitologija. Tapyba tampa tarsi šamaniškas ritualas susiliejant su paveikslu ir išaukštinant patį kūrybos procesą. Visada ieškau regimosios tikrovės išraiškos, kuri remiasi kaita, judėjimu ir transformacija, tačiau nesiekiu kurti vientiso idealo bei imituoti įvairių objektų ir jų paviršių. Kuriu stabilius ir apibrėžtus vaizdinius, kurie tarsi sustabdyto laiko segmentai, siekiu jų išraiškingumo ir įtaigos skatinti mąstyti.
Kūryboje ieškau taurumo, ekspresijos ir psichologizmo ryšio, norisi, kad veržlumas ir entuziazmas sklistų iš potėpių.Esu įsitikinęs, kad kuo didesniais tempais istorija veržiasi į priekį, tuo dažniau ji kartojasi iš pradžios. Susipina dabartis, ateitis, praeitis ir išnyksta atskaitos taškai. Tūkstančius metų žmonės meldė Dievą ir dieviškąsias jėgas išsaugoti pasaulio tvarką. Šiandien matome, kad patys pražudysime pasaulį. Technika žudo ir naikina žmogaus sielą. Ar tai ir yra ilgai visų laukta ir melsta pažanga, kai mūsų gyvenimą ir likimus valdo mašinos? Nerimo ir įtampos netrūko visais amžiais, tačiau pastaruoju metu ta įtampa vis auga dėl civilizacijos išsivystymo bei informacijos sklidimo greičio. Tai sukelia daug klausimų dėl žmonijos, jos dvasinio pasaulio vientisumo ir išlikimo, susiduria elegancijos ir nevilties pojūčiai. Nors civilizacija žengia į priekį, įvyko ir nuolat vyksta nauji technologijos atradimai, tačiau neįvyko nieko, kas galėtų kardinaliai pakeisti pasaulį. Šalia mūsų egzisuoja tie patys dalykai: tiesa, tikrovė, vaizduotė, meilė, neapykanta. Jie yra amžini kūrybos šaltiniai ir varikliai.
Didžiausią ramybės ir pastovumo pojūtį suteikia hermeneutikos filosofija, kurios esmė – bendras dvasinio pasaulio suvokimas, būtis. Kūrybą sieju su nenutrūkstama kultūros tradicija, ieškau jungties tarp matomos ir nematomos tikrovės. Mano pagrindinis tikslas – dėmesį turi traukti pati tapyba, o ne kūriniuose vaizduojami objektai ar situacijos. Meninę tiesą privalo atskleisti formos meniniai aspektai, nepriklausomai, ar yra tema, ar jos nėra. Bet koks motyvas gali tapti vidinio pasaulio metafora. Svarbu ne atspindėti objektus, o išreikšti arba sukurti naujus vaizdinius vadovaujantis psichologinėmis įžvalgomis, kurių tikslas – priversti naujai išvysti pasaulį. Stengiuosi kurti įtikinamus vaizdus, nepriklausomai nuo to, kad nė viena šviesos ir šešėlio sandara neatitinka realybės. Svarbu yra sukurti dinamiškus potėpių sąskambius, pažadinti žiūrovo vaizduotę. Kūriniuose siekiu tikrumo, kurį suvokiu kaip ekspresyvų paveikimą, leidžiantį išgyventi ir išvysti kūrinio turinį. Vaizduotė pažadina asociacijas, sunaikinančias priešpriešą tarp prasmės, kuri gimsta mūsų sąmonėje, ir tikrovės, todėl ieškau išorės ir vidaus tapatumo įžvalgų. Tapau tik tai, kas plaukia iš vidaus ir iš širdies, kas yra artima ir atitinka mano vidaus tikrovės tiesą. Tik tada gimsta mintis, kuri tampa tikrovėje atpažinta asociacija, savotiškais sielos virpesiais. Drįsčiau teigti, kad visa savo kūryba ieškau jungties tarp tapybos, filosofijos, gyvenimo realybės.
Tapytojas Jonas Kazlauskas
