Alfonsas Čepauskas
Specialybė:
Grafika
Gyvenamoji vieta:
Vilnius
Grafikas, Lietuvos ekslibrisų sąjungos Garbės pirmininkas, daugelio ekslibrisų parodų, taip pat ir tarptautinių, organizatorius, keliautojas, dabar vilnietis Alfonsas Čepauskas kartą, užsukęs į mūsų mini dailės galeriją, pasigėrėti akvarelių meistrės dailininkė Vijos Tarabildienės kūryba, išsitarė, kad savo dūšia jis taip pat žemaitis.
Apie save, savo atėjimą į šį pasaulį A. Čepauskas rašo: „Tarp Kryžkalnio ir Skaudvilės, Tauragės apskrityje, yra Gedgaudiškės kaimas. Tas nedidelis dešimties vienkiemių kaimelis prie ištemptos Šiauliai-Tilžė plento stygos. Tik trejetas šimtų žingsnių nuo plento buvo Onos ir Petro Čepauskų sodyba. Čia aš pirmą kartą išvydau žemišką šviesą (…)” Tai buvo 1929 m. kovo 18 d.
Tėvų žemėje neilgai gyveno, tačiau tai, ką gavo su motinos ir šios žemės syvais, - visam laikui.
Žemaičiai Alfonso Čepausko kūrybą neblogai pažįsta. Dalyvauja jis ir pasaulio žemaičių dailės parodose.
Alfonso kūrybiniai ieškojimai aukštai vertinami Lietuvoje, užsienyje. Štai ir šiemet jis dalyvavo Kazachstano nepriklausomybės 10-ečiui skirtoje paroda. Iš 152 autorių, kurie atstovavo 35 pasaulio šalims, Alfonso kūrinys buvo pripažintas geriausiu. Paskutiniais metais Alfonsas nevengia dalyvauti panašiuose renginiuose ir dažniausiai nenusivilia.
Alfonsas Čepauskas kūrybingas ir darbštus dailininkas. Apie tai, kad kada nors jis kurs ekslibrisus (Lietuvoje jie atsirado apie XVI a. - beveik 3000 metų vėliau negu pasaulyje žinomi pirmieji ekslibrisai), jaunystėje dailininkas net nesvajojo. 1962 m. baigė poligrafijos studijas, pradėjo dirbti spaudoje ir… Reikėjo dvasios atgaivos. Žinodamas nemažas cinko plokštelės galimybes, ėmė raižyti jas. Kiek vėliau išdrįso dalyvauti ir parodose.
Menotyrininkė Danutė Zovienė, parengusi įvadą Alfonso Čepausko leidiniui „Alfonsas Čepauskas. 101 ekslibrisas” rašo: „Vis aktyviau dalyvaudamas parodose, pradėjo gilintis į ekslibriso specifiką ir greitai suformavo savitą požiūrį į šį mažą, bet emociškai ir prasmiškai labai talpų popieriaus lapelį. A. Čepauskui ekslibrisas pirmiausia yra savotiškas pagarbos ženklas žmogui, kuriam jis skiriamas. Šiuo aspektu ekslibrisas, kaip ir mažas skulptūros žanras - medalis, gali būti prilyginamas paminklui” (toliau pateikiamos D. Zovienės citatos - iš to paties leidinio).
Svarbus A. Čepausko kūrybinio kelio etapas - pažintis su iškiliausiu XX a. lietuviško ekslibriso kūrėju dailininku Vincu Kisarausku (1934-1988). Kaip rašo D. Zovienė, „būtent jis vienas iš pirmųjų paskatino ir Alfonsą Čepauską susidomėti šia savita grafikos sritimi.” Taip Alfonsas tapo 1966 m. įsikūrusios Dailininkų sąjungos grafikos sekcijos ekslibrisininkų grupės nariu.
Vincas Kisarauskas nuolat domėjosi A. Čepausko ekslibrisais. Rašydamas apie juos nurodydavo, kad juose „susipina ir savitai jungiasi keistų fantazijų, neįprastų situacijų reminiscencijos ir sausos, kietos šiuolaikinės technikos, mašininio pasaulio formos. Čia šalia realaus daikto, gyvio ar augalo atsiranda stilizuotos žmonių figūros, galvos, rankos, kas lyg ir turėtų suminkštinti ir geraširdiško humoro atšvaitais sušildyti tą nei realų, nei nerealų pasaulį”.
Praėjo keli kūrybininio darbo dešimtmečiai. Šiandien dailėtyrininkė D. Zovienė rašo: „A. Čepausko ekslibrisuose plastiškai įkūnijami tarsi du asmenys: žmogus, kuriam jis skiriamas, ir ekslibrisą kuriantis dailininkas. (…) Anksti suvokęs pagrindinius ekslibriso žanro reikalavimus, A. Čepauskas suformavo savitą plastinę kalbą ir stilistiką. Visų pirma jo ekslibrisai tebesaugo ryšį su knyga. Šiandien šis savitas grafikos žanras vis labiau artėja prie mažosios grafikos, įgyja vis daugiau reprezentacinio meno bruožų, o A. Čepauskas kiekvienu konkrečiu atveju ieško jungiamosios gijos tarp žmogaus, kuriam skiriamas ekslibrisas, ir jo santykio su knyga, biblioteka ar kitu žmogumi, palaikančiu šį ryšį. (…) Visuose dailininko ekslibrisuose dėmesys sutelktas į asmenybę, todėl ir dominuojantis jo ekslibrisų motyvas - žmogaus figūra. Tačiau tai nėra konkretus atvaizdas, realistinis portretas ar pažodinis jo veiklos atpasakojimas. (…) Žmogus A. Čepausko ekslibrisuose prilyginamas ženklui - jo figūra stilizuota, plokščia, išraižyta viena apibendrinančia linija, atsisakant nereikalingų detalių. Intriguoja žmogaus figūros jungtis su gyvosios gamtos elementais (molis, gėlė, žemė, vanduo ir t. t.), architektūros fragmentais, šriftu. Tačiau būtent figūra sujungia visus elementus, yra kompozicinė ekslibrisų ašis ir pagrindinė minties reiškėja. Mintis šiuose mažuose grafikos lakštuose perteikiama keliais taupiais įvaizdžiais. A. Čepausko ekslibrisai pasižymi lakoniška, tačiau tvirtai suręsta kompozicija, santūria plastika. Dailininkas randa optimalų santykį tarp apibendrinto vaizdo ir ekspresyvaus formų judėjimo. Figūros beveik visada vaizduojamos judančios, bendraujančios ne tik tarpusavyje, bet ir su žiūrovu. (…) Dailininko sukurti ekslibrisai paperka nuoširdumu, subtiliu humoru, o kartais ir saikingu grotesku. Tačiau juose visada išsaugojama pagarba žmogui. Ne mažiau svarbus A. Čepausko ekslibrisų elementas - šriftas. Jis ne tik nurodo, kam skiriamas konkretus lakštas, bet ir organiškai įsikomponuoja į vaizdą.”
Iš viso A. Čepauskas jau yra sukūręs apie 1000 ekslibrisų. Jo grafika neapsiriboja vien ekslibrisu. Kęstutis Ramonas pažymi, kad A. Čepausko estampinėje grafikoje „atsiskleidžia dailininko sugebėjimas apvaldyti stambesnes plokštumas, pajungti jas muzikaliam linijų ritmui, pasiekti ekspresijos savaip interpretuojant objekto vizualinę struktūrą”.
Be abejo, svarbiausia A. Čepausko kūryboje buvo, yra ir, matyt, išliks - ekslibrisas. Anot Vytenio Rimkaus, „A. Čepauskas pasiekė ir įtvirtino savąjį individualų braižą ir net stilių kaip tam tikrą lietuviško ekslibriso raidos atšaką.”
Paskutiniais metais dailininkas dirba itin daug. Rašydamas apie tą nesustabdomai bėgantį laiką, Alfonsas kalba, kad kartais tas gyvenimas atrodo „lyg akmens ridenimas į kalną, kartais lyg plasnojimas virš spalvotų vitražų pasaulio. Prasmės ieškojimas - sudėtingas ir ilgas. Minčių, jausmų erdvė labai plati ir neapčiuopiama. Ir jeigu joje susilydo sąmonės ir veiklos derinys, gal čia ir prasideda tikrasis kelias. Bet ir juo menininkas eina lyg tamsoje, ieškodamas vitališko šaltinio ištakų. Ekslibrisas - viena minčių labirintais atklydusi vizija, sustabdyta ir įkūnyta trapioje medžiagoje-popieriuje, gal ir yra ta vieta, kurioje ryškėja sumanymų spiralės kontūrai. Ir jeigu pavyksta čia išsakyti savo ar kitų norus, lūkesčius ar credo, gal lengvesnis tampa metų „turtas” ir nutolsta pasirodantis liūdesys.”
Apie save, savo atėjimą į šį pasaulį A. Čepauskas rašo: „Tarp Kryžkalnio ir Skaudvilės, Tauragės apskrityje, yra Gedgaudiškės kaimas. Tas nedidelis dešimties vienkiemių kaimelis prie ištemptos Šiauliai-Tilžė plento stygos. Tik trejetas šimtų žingsnių nuo plento buvo Onos ir Petro Čepauskų sodyba. Čia aš pirmą kartą išvydau žemišką šviesą (…)” Tai buvo 1929 m. kovo 18 d.
Tėvų žemėje neilgai gyveno, tačiau tai, ką gavo su motinos ir šios žemės syvais, - visam laikui.
Žemaičiai Alfonso Čepausko kūrybą neblogai pažįsta. Dalyvauja jis ir pasaulio žemaičių dailės parodose.
Alfonso kūrybiniai ieškojimai aukštai vertinami Lietuvoje, užsienyje. Štai ir šiemet jis dalyvavo Kazachstano nepriklausomybės 10-ečiui skirtoje paroda. Iš 152 autorių, kurie atstovavo 35 pasaulio šalims, Alfonso kūrinys buvo pripažintas geriausiu. Paskutiniais metais Alfonsas nevengia dalyvauti panašiuose renginiuose ir dažniausiai nenusivilia.
Alfonsas Čepauskas kūrybingas ir darbštus dailininkas. Apie tai, kad kada nors jis kurs ekslibrisus (Lietuvoje jie atsirado apie XVI a. - beveik 3000 metų vėliau negu pasaulyje žinomi pirmieji ekslibrisai), jaunystėje dailininkas net nesvajojo. 1962 m. baigė poligrafijos studijas, pradėjo dirbti spaudoje ir… Reikėjo dvasios atgaivos. Žinodamas nemažas cinko plokštelės galimybes, ėmė raižyti jas. Kiek vėliau išdrįso dalyvauti ir parodose.
Menotyrininkė Danutė Zovienė, parengusi įvadą Alfonso Čepausko leidiniui „Alfonsas Čepauskas. 101 ekslibrisas” rašo: „Vis aktyviau dalyvaudamas parodose, pradėjo gilintis į ekslibriso specifiką ir greitai suformavo savitą požiūrį į šį mažą, bet emociškai ir prasmiškai labai talpų popieriaus lapelį. A. Čepauskui ekslibrisas pirmiausia yra savotiškas pagarbos ženklas žmogui, kuriam jis skiriamas. Šiuo aspektu ekslibrisas, kaip ir mažas skulptūros žanras - medalis, gali būti prilyginamas paminklui” (toliau pateikiamos D. Zovienės citatos - iš to paties leidinio).
Svarbus A. Čepausko kūrybinio kelio etapas - pažintis su iškiliausiu XX a. lietuviško ekslibriso kūrėju dailininku Vincu Kisarausku (1934-1988). Kaip rašo D. Zovienė, „būtent jis vienas iš pirmųjų paskatino ir Alfonsą Čepauską susidomėti šia savita grafikos sritimi.” Taip Alfonsas tapo 1966 m. įsikūrusios Dailininkų sąjungos grafikos sekcijos ekslibrisininkų grupės nariu.
Vincas Kisarauskas nuolat domėjosi A. Čepausko ekslibrisais. Rašydamas apie juos nurodydavo, kad juose „susipina ir savitai jungiasi keistų fantazijų, neįprastų situacijų reminiscencijos ir sausos, kietos šiuolaikinės technikos, mašininio pasaulio formos. Čia šalia realaus daikto, gyvio ar augalo atsiranda stilizuotos žmonių figūros, galvos, rankos, kas lyg ir turėtų suminkštinti ir geraširdiško humoro atšvaitais sušildyti tą nei realų, nei nerealų pasaulį”.
Praėjo keli kūrybininio darbo dešimtmečiai. Šiandien dailėtyrininkė D. Zovienė rašo: „A. Čepausko ekslibrisuose plastiškai įkūnijami tarsi du asmenys: žmogus, kuriam jis skiriamas, ir ekslibrisą kuriantis dailininkas. (…) Anksti suvokęs pagrindinius ekslibriso žanro reikalavimus, A. Čepauskas suformavo savitą plastinę kalbą ir stilistiką. Visų pirma jo ekslibrisai tebesaugo ryšį su knyga. Šiandien šis savitas grafikos žanras vis labiau artėja prie mažosios grafikos, įgyja vis daugiau reprezentacinio meno bruožų, o A. Čepauskas kiekvienu konkrečiu atveju ieško jungiamosios gijos tarp žmogaus, kuriam skiriamas ekslibrisas, ir jo santykio su knyga, biblioteka ar kitu žmogumi, palaikančiu šį ryšį. (…) Visuose dailininko ekslibrisuose dėmesys sutelktas į asmenybę, todėl ir dominuojantis jo ekslibrisų motyvas - žmogaus figūra. Tačiau tai nėra konkretus atvaizdas, realistinis portretas ar pažodinis jo veiklos atpasakojimas. (…) Žmogus A. Čepausko ekslibrisuose prilyginamas ženklui - jo figūra stilizuota, plokščia, išraižyta viena apibendrinančia linija, atsisakant nereikalingų detalių. Intriguoja žmogaus figūros jungtis su gyvosios gamtos elementais (molis, gėlė, žemė, vanduo ir t. t.), architektūros fragmentais, šriftu. Tačiau būtent figūra sujungia visus elementus, yra kompozicinė ekslibrisų ašis ir pagrindinė minties reiškėja. Mintis šiuose mažuose grafikos lakštuose perteikiama keliais taupiais įvaizdžiais. A. Čepausko ekslibrisai pasižymi lakoniška, tačiau tvirtai suręsta kompozicija, santūria plastika. Dailininkas randa optimalų santykį tarp apibendrinto vaizdo ir ekspresyvaus formų judėjimo. Figūros beveik visada vaizduojamos judančios, bendraujančios ne tik tarpusavyje, bet ir su žiūrovu. (…) Dailininko sukurti ekslibrisai paperka nuoširdumu, subtiliu humoru, o kartais ir saikingu grotesku. Tačiau juose visada išsaugojama pagarba žmogui. Ne mažiau svarbus A. Čepausko ekslibrisų elementas - šriftas. Jis ne tik nurodo, kam skiriamas konkretus lakštas, bet ir organiškai įsikomponuoja į vaizdą.”
Iš viso A. Čepauskas jau yra sukūręs apie 1000 ekslibrisų. Jo grafika neapsiriboja vien ekslibrisu. Kęstutis Ramonas pažymi, kad A. Čepausko estampinėje grafikoje „atsiskleidžia dailininko sugebėjimas apvaldyti stambesnes plokštumas, pajungti jas muzikaliam linijų ritmui, pasiekti ekspresijos savaip interpretuojant objekto vizualinę struktūrą”.
Be abejo, svarbiausia A. Čepausko kūryboje buvo, yra ir, matyt, išliks - ekslibrisas. Anot Vytenio Rimkaus, „A. Čepauskas pasiekė ir įtvirtino savąjį individualų braižą ir net stilių kaip tam tikrą lietuviško ekslibriso raidos atšaką.”
Paskutiniais metais dailininkas dirba itin daug. Rašydamas apie tą nesustabdomai bėgantį laiką, Alfonsas kalba, kad kartais tas gyvenimas atrodo „lyg akmens ridenimas į kalną, kartais lyg plasnojimas virš spalvotų vitražų pasaulio. Prasmės ieškojimas - sudėtingas ir ilgas. Minčių, jausmų erdvė labai plati ir neapčiuopiama. Ir jeigu joje susilydo sąmonės ir veiklos derinys, gal čia ir prasideda tikrasis kelias. Bet ir juo menininkas eina lyg tamsoje, ieškodamas vitališko šaltinio ištakų. Ekslibrisas - viena minčių labirintais atklydusi vizija, sustabdyta ir įkūnyta trapioje medžiagoje-popieriuje, gal ir yra ta vieta, kurioje ryškėja sumanymų spiralės kontūrai. Ir jeigu pavyksta čia išsakyti savo ar kitų norus, lūkesčius ar credo, gal lengvesnis tampa metų „turtas” ir nutolsta pasirodantis liūdesys.”
