Gražina Murelytė-Ajauskienė
Specialybė:
Tapyba
Gyvenamoji vieta:
Vilnius
Gražina Murelytė-Ajauskienė
Gimė 1961 m. Šiauliuose, Lietuvoje
1979 baigė Nacionalinę M.K.Čiurlionio meno mokyklą,
1989 Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija )
2014m.Vilniuje įkūrė Valentino ir Gražinos Ajauskų dailės studijją, kurioje dėsto tapybą, piešimą, kompoziciją .
2020 m. LDS tapybos sekcijos narė.
Nuo 2015m. yra nuolatinė Artis‘s revoliutions plenerų ir parodų dalyvė. Dalyvavo grupinėse parodose Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lietuvoje.
Parodose dalyvauja nuo 1988 metų.
Nuo 2015m. yra surengusi 10 autorinių tapybos darbų parodų .
Kontaktai: el.p. v.g.ajauskai@gmail.com, tel.+37065516960
Kristina Stančienė
Atsivėrimai
Įspūdžiai iš Gražinos Murelytės – Ajauskienės kūrybos parodos „Sielos kelionė“ Vilniaus Šv. Jono brolių vienuolyne (2018m.)
Šių metų gegužę Vilniaus Šv. Jono brolių vienuolyno salėje, pavadintoje garbingu popiežiaus Jono Pauliaus II vardu, buvo eksponuojama Gražinos Murelytės – Ajauskienės kūrybos paroda „Sielos kelionė“. Menininkės tapybos darbų pristatymas dvasingumo ir rimties aura dvelkiančiose vienuolyno erdvėse – neatsitiktinis. Ji nuolat semiasi įkvėpimo krikščioniško dvasingumo patirtyje ir ikonografijoje, be to, ji yra ir Vilniaus Viešpaties Jėzaus bažnyčios parapijietė. „Šv. Jono brolių veikla žaviuosi: į šią bažnyčią susirenka daug jaunimo, broliai yra intelektualūs, draugiški ir kuklūs. Pamokslai, paskaitos priverčia susimąstyti. Broliai nukreipia mąstymą į Dievą, myli žmones ir savęs nesureikšmina“, sako menininkė. Taigi, ši paroda – tai ir kūrėjos atsivėrimas savajai tikėjimo bendruomenei, ir mėginimas dabarties kūrėjo akimis materializuoti dvasinių išgyvenimų patirtis, savaip įsiterpiant į daugialypės šiuolaikinės dailės margumyną. Sekuliarizuotos mūsų dienų visuomenės akivaizdoje puoselėti aktyvų dvasinį gyvenimą, ir nesibaiminant jį reikšti spalvomis ir formomis – taip pat gana drąsi menininkės „paraiška“, verta atidesnio dėmesio.
Paroda „Sielos kelionė’’ apibendrina kelerių pastarųjų metų G. Murelytės – Ajauskienės kūrybą. Tačiau pasakojimą apie ją reikėtų pradėti nuo kiek ankstesnių Gražinos kūrybinio gyvenimo įvykių. Lietuvių dailės gyvenime ji anaiptol ne naujokė, ne vieną dešimtmetį rengia parodas, dalyvauja įvairiose grupinėse parodose, pleneruose. Ne vienerius metus dirbusi dailės mokytoja, 2015 m. dailininkė subrendo ryžtingam žingsniui – paliko tarnybą ir iškeliavo su Artist‘s revoliutions Toparturismo dailininkų grupe tapyti į Italiją. Lietuvių menininkus į šią dinamišką grupę subūrė veikli ir entuziastinga dailėtyrininkė, Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokytoja Dalia Kleponytė – Šemeškienė. Pasak Gražinos, laikas parodė, kad apsisprendimas buvo teisingas - su šia grupe jai teko dalyvauti net šešiuose pleneruose ir 19-oje parodų Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje. Taigi, neatsitiktinai naujausieji dailininkės paveikslai alsuoja vos juntamu Pietų Europos aromatu ir tarsi siunčia subtilius senųjų meistrų religinės tapybos, didingų freskų Italijos bažnyčiose fluidus... Tai sodrūs, gaivūs šalto ir ugningo kolorito deriniai, paslaptingos arkados ir perspektyvos, pagaliau – ir atpažįstami Italijos vaizdai, dailininkės pamatyti ir perteikti kitaip, nei įprasta turistinėse reklamose ir dailiuose kelionių vaizdeliuose.
Tiesa, kelionių įspūdžiai, nors ir stipriai apžavėjo, neprivertė visiškai nusigręžti nuo dailės mokytojo profesijos, kurios niuansus Gražina buvo gerai įvaldžiusi. Kartu su vyru, žinomu grafiku Valentinu Ajausku ji įkūrė savo dailės studiją, kurioje darbuojasi ir šiandien.
G. Murelytė – Ajauskienė tapo monumentaliomis, apibendrintomis formomis, naudodama platų išraiškingą potėpį, jos paveiksluose sąveikauja žmogaus figūra, architektūros ir gamtos elementai. Vis dėl to svarbiausias dailininkės kūrinių dėmuo – žmogus, kuris kartais įkūnija pačios menininkės ieškojimus, vidinio gyvenimo kelius, kartais veikia kaip nuoširdaus atsidavimo tikėjimui simbolis, sielos gyvenimo išraiška arba materialus jos įkūnijimas. Todėl juose neaptiksime konkrečių, atpažįstamų personažų – besiplaikstantys ilgi senovinių drabužių skvernai, veidus pridengiantys gobtuvai arba keliais apibendrintais potėpiais charakterizuojamas veidas tarsi nurodo, jog čia turime reikalą su mintimi, idėja, įkūnytu dvasinių virsmų atspindžiu.
Tvirtai suręstose G. Murelytės - Ajauskienės kompozicijose svarbus vertikalių ir horizontalių ritmas, juntamos fizinės formos apimtys. Neretai menininkė taip komponuoja paveikslą, kad žmogaus siluetas čia atsiduria tarsi ant pasaulio krašto, nepažinios erdvės ar absoliuto akivaizdoje. Figūra čia kartais pritraukiama kone prie pat žiūrovo akių, kartais – veikia kaip monumentalaus peizažo fragmentas. Bet susikaupime, maldoje ar didingos gamtos apsuptyje parimusios figūros dažniausiai spinduliuoja rimtį, giedrą, arba santūrų dramatizmą, nuolankumą ir kartu – orumą likimo lūžių akivaizdoje.
Figūra arba statiniai, peizažas, perteikiamas kaip simbolis, metafora, po materijos kevalu slypinčių prasmių atvėrimas sugestijuoja simbolizmo dailės poveikį G. Murelytės – Ajauskienės kūrybai. Akivaizdu, kad emocinė plotmė šiai dailininkei svarbesnė už racionalią, intelektinę. Menininkė kuria vadovaudamasi nuojauta, vaizduote, sielon įsirėžusiais išgyvenimais, krikščioniškojo dvasingumo slėpiniais ir patirtimi bei intuityviai siekia, kad kūriniuose atsivertų nematomoji realybės pusė, nepažini transcendentinė erdvė. Tačiau ieškant jos paveikslų sąsajų su pasaulinio graso simbolizmo korifėjų kūryba, pirmiausia reikėtų pabrėžti vieną tapytojos gyvenime itin svarbią kūrybinę ir dvasinę patirtį. G. Murelytė – Ajauskienė yra savito ir Lietuvoje nepelnytai dar per mažai žinomo kūrėjo, dailės mokytojo Vytauto Pečiukonio (1926–2013) mokinė, jo kūrybinio palikimo saugotoja ir skleidėja. Padedama neabejingų sostinės kultūros žmonių, Gražina rado vietą didžiulei V. Pečiukonio paveikslų kolekcijai saugoti, yra surengusi ir ne vieną paslaptingojo dailininko kūrybos parodą. Šis, pasak pačios Gražinos, krikščioniškos pasaulėjautos menininkas - mistikas, sukūrė išskirtinį originalų simbolisto stilių, ir atsiribojęs nuo žemiškų problemų, paveikslų personažus vaizdavo kosminėje erdvėje: kovojančius, kenčiančius, teatrališkais gestais ir judesiais. Nors G. Murelytė – Ajauskienė yra išvysčiusį savą tapybinį braižą ir niekada nesistengė kartoti unikalaus ir sudėtingo Mokytojo kūrybos kelio, tačiau jos paveiksluose slypinti stebuklo nuojauta, paslaptingi išgyvenimai, dvasingumo paieškos ir liudijimai tiesia nematomus tiltus link V. Pečiukonio paveikslų.
Žvalgantis po atskirus dailininkės kūrinius, paaiškėja, kad jų nuotaikų ir poteksčių skalė yra plati ir nevienaprasmė. Štai, tarkime kompozicija „Politinio kalinio Petro Cidziko kova“ liudija, kad ji tapyboje nesibaimina išreikšti ir istorinių, politinių konotacijų bei savo pažiūrų. Ant aukšto kalno įkurdinta Vilniaus arkikatedros šventovė čia atrodo it tolimas regėjimas, arba – aukščiausias tikslas, pergalės prieš blogį simbolis. Tuo tarpu paveikslo apačioje – horizontali figūros kryžma, simbolizuojanti kančia paženklintą kelią link tikslo, kartu – atsidavimą ir nuolankumą. Primindama vieno drąsiausių ir radikaliausių kovotojų už Lietuvos laisvę gyvenimą, dailininkė atsigręžia ne tik į savo jaunystės metus, bet ir į mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimo priešaušrį. Be to, tai bene vienintelis parodoje eksponuotas darbas, kuriame net kiek deklaratyviai naudojamas tekstas. Ištiesta figūros ranka prilaiko raudoniu žėruojantį istorinį metraštį, kuriame skelbiamos svarbiausios P. Cidziko politinės kovos, bado akcijos.
Tuo tarpu drobė „Skaidrios mintys“ (2017 m.) atveria visai priešingą – tylią, kamerinę viziją – sapną, lyg atklydusį iš renesanso epochos dailės. Apibendrinta vieniša figūra čia žengia rausvai gelsvos šviesos nutvieksta antikine galerija. Tarsi jos antipodas, šešėlis, o galbūt - tiesiog abstrahuotas skulptūros siluetas pirmame paveikslo plane boluoja tamsi vertikali forma. Konstruktyvi, aiški, kartu – minkšta, jautri tapybos maniera, tirpstantys figūrų ir formų kontūrai sustiprina vaizduojamos scenos efemeriškumo įspūdį. Panašiomis nuotaikomis alsuoja ir paveikslas „Jaukūs prisiminimai“ (2017 m.), kuriame perteikiamas tarsi atsitiktinai seno Italijos miesto gatvėje pamatytas paprastas ir raminantis motyvas – ant šaligatvio prisėdęs praeivis, greta jo – miesto paslapčių saugotojas – akmeninis liūtas ar sfinksas...
Dramatizmo, artėjančio didingo įvykio nuotaika išsiskiria šalto mėlyno kolorito paveikslas „Nuojauta“ (2018). Įdomu, kad varijuodama senosios architektūros motyvus, istorinius miestovaizdžius, kartu Gražina žavisi ir naujosios, modernios minimalistinės architektūros racionalumu, aiškumu. Tai akivaizdžiai atsispindi šiame paveiksle – į beribę erdvę žvelgianti dvasia nugara atsigręžusi link griežtų konstruktyvių formų statinio. O paveiksle „Bokšto paslaptis“ regimas Pizos katedros varpinės bokšto fragmentas – trejetas viršutinių cilindro formos statinio segmentų ir už jo plytintis rūke paniręs senojo miesto peizažas liudija, kad tapytoja geba pamatyti ir perteikti netipiškus žinomų objektų, reiškinių aspektus, nuotaikas.
Apibendrinant – krikščioniškosios ikonografijos, senųjų meistrų kūrinių parafrazės, figūrinė tapyba, simbolių, ženklų slėpiniai - tai svarbiausi dailininkės paveikslų raktažodžiai. Krikščioniškoji pasaulėvoka šiuolaikinėje lietuvių dailėje nėra dažnas reiškinys. Be to, visa šimtmečių Vakarų Europos dailės istorija ir joje besiskleidžiantys bibliniai pasakojimai, mistiniai regėjimai – tai milžiniškas dvasinis ir vaizdinis klodas, kuriame rasti autentišką išraiškos kelią tolygu rimtam iššūkiui. Taigi, G. Murelytė – Ajauskienė kūryboje neieško lengvų kelių, o svarbiausia – kad jos paieškas lydi nesuvaidintas nuoširdumas, siekis atsiverti pasauliui brandžiai ir jautriai.
Gimė 1961 m. Šiauliuose, Lietuvoje
1979 baigė Nacionalinę M.K.Čiurlionio meno mokyklą,
1989 Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija )
2014m.Vilniuje įkūrė Valentino ir Gražinos Ajauskų dailės studijją, kurioje dėsto tapybą, piešimą, kompoziciją .
2020 m. LDS tapybos sekcijos narė.
Nuo 2015m. yra nuolatinė Artis‘s revoliutions plenerų ir parodų dalyvė. Dalyvavo grupinėse parodose Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lietuvoje.
Parodose dalyvauja nuo 1988 metų.
Nuo 2015m. yra surengusi 10 autorinių tapybos darbų parodų .
Kontaktai: el.p. v.g.ajauskai@gmail.com, tel.+37065516960
Kristina Stančienė
Atsivėrimai
Įspūdžiai iš Gražinos Murelytės – Ajauskienės kūrybos parodos „Sielos kelionė“ Vilniaus Šv. Jono brolių vienuolyne (2018m.)
Šių metų gegužę Vilniaus Šv. Jono brolių vienuolyno salėje, pavadintoje garbingu popiežiaus Jono Pauliaus II vardu, buvo eksponuojama Gražinos Murelytės – Ajauskienės kūrybos paroda „Sielos kelionė“. Menininkės tapybos darbų pristatymas dvasingumo ir rimties aura dvelkiančiose vienuolyno erdvėse – neatsitiktinis. Ji nuolat semiasi įkvėpimo krikščioniško dvasingumo patirtyje ir ikonografijoje, be to, ji yra ir Vilniaus Viešpaties Jėzaus bažnyčios parapijietė. „Šv. Jono brolių veikla žaviuosi: į šią bažnyčią susirenka daug jaunimo, broliai yra intelektualūs, draugiški ir kuklūs. Pamokslai, paskaitos priverčia susimąstyti. Broliai nukreipia mąstymą į Dievą, myli žmones ir savęs nesureikšmina“, sako menininkė. Taigi, ši paroda – tai ir kūrėjos atsivėrimas savajai tikėjimo bendruomenei, ir mėginimas dabarties kūrėjo akimis materializuoti dvasinių išgyvenimų patirtis, savaip įsiterpiant į daugialypės šiuolaikinės dailės margumyną. Sekuliarizuotos mūsų dienų visuomenės akivaizdoje puoselėti aktyvų dvasinį gyvenimą, ir nesibaiminant jį reikšti spalvomis ir formomis – taip pat gana drąsi menininkės „paraiška“, verta atidesnio dėmesio.
Paroda „Sielos kelionė’’ apibendrina kelerių pastarųjų metų G. Murelytės – Ajauskienės kūrybą. Tačiau pasakojimą apie ją reikėtų pradėti nuo kiek ankstesnių Gražinos kūrybinio gyvenimo įvykių. Lietuvių dailės gyvenime ji anaiptol ne naujokė, ne vieną dešimtmetį rengia parodas, dalyvauja įvairiose grupinėse parodose, pleneruose. Ne vienerius metus dirbusi dailės mokytoja, 2015 m. dailininkė subrendo ryžtingam žingsniui – paliko tarnybą ir iškeliavo su Artist‘s revoliutions Toparturismo dailininkų grupe tapyti į Italiją. Lietuvių menininkus į šią dinamišką grupę subūrė veikli ir entuziastinga dailėtyrininkė, Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokytoja Dalia Kleponytė – Šemeškienė. Pasak Gražinos, laikas parodė, kad apsisprendimas buvo teisingas - su šia grupe jai teko dalyvauti net šešiuose pleneruose ir 19-oje parodų Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje. Taigi, neatsitiktinai naujausieji dailininkės paveikslai alsuoja vos juntamu Pietų Europos aromatu ir tarsi siunčia subtilius senųjų meistrų religinės tapybos, didingų freskų Italijos bažnyčiose fluidus... Tai sodrūs, gaivūs šalto ir ugningo kolorito deriniai, paslaptingos arkados ir perspektyvos, pagaliau – ir atpažįstami Italijos vaizdai, dailininkės pamatyti ir perteikti kitaip, nei įprasta turistinėse reklamose ir dailiuose kelionių vaizdeliuose.
Tiesa, kelionių įspūdžiai, nors ir stipriai apžavėjo, neprivertė visiškai nusigręžti nuo dailės mokytojo profesijos, kurios niuansus Gražina buvo gerai įvaldžiusi. Kartu su vyru, žinomu grafiku Valentinu Ajausku ji įkūrė savo dailės studiją, kurioje darbuojasi ir šiandien.
G. Murelytė – Ajauskienė tapo monumentaliomis, apibendrintomis formomis, naudodama platų išraiškingą potėpį, jos paveiksluose sąveikauja žmogaus figūra, architektūros ir gamtos elementai. Vis dėl to svarbiausias dailininkės kūrinių dėmuo – žmogus, kuris kartais įkūnija pačios menininkės ieškojimus, vidinio gyvenimo kelius, kartais veikia kaip nuoširdaus atsidavimo tikėjimui simbolis, sielos gyvenimo išraiška arba materialus jos įkūnijimas. Todėl juose neaptiksime konkrečių, atpažįstamų personažų – besiplaikstantys ilgi senovinių drabužių skvernai, veidus pridengiantys gobtuvai arba keliais apibendrintais potėpiais charakterizuojamas veidas tarsi nurodo, jog čia turime reikalą su mintimi, idėja, įkūnytu dvasinių virsmų atspindžiu.
Tvirtai suręstose G. Murelytės - Ajauskienės kompozicijose svarbus vertikalių ir horizontalių ritmas, juntamos fizinės formos apimtys. Neretai menininkė taip komponuoja paveikslą, kad žmogaus siluetas čia atsiduria tarsi ant pasaulio krašto, nepažinios erdvės ar absoliuto akivaizdoje. Figūra čia kartais pritraukiama kone prie pat žiūrovo akių, kartais – veikia kaip monumentalaus peizažo fragmentas. Bet susikaupime, maldoje ar didingos gamtos apsuptyje parimusios figūros dažniausiai spinduliuoja rimtį, giedrą, arba santūrų dramatizmą, nuolankumą ir kartu – orumą likimo lūžių akivaizdoje.
Figūra arba statiniai, peizažas, perteikiamas kaip simbolis, metafora, po materijos kevalu slypinčių prasmių atvėrimas sugestijuoja simbolizmo dailės poveikį G. Murelytės – Ajauskienės kūrybai. Akivaizdu, kad emocinė plotmė šiai dailininkei svarbesnė už racionalią, intelektinę. Menininkė kuria vadovaudamasi nuojauta, vaizduote, sielon įsirėžusiais išgyvenimais, krikščioniškojo dvasingumo slėpiniais ir patirtimi bei intuityviai siekia, kad kūriniuose atsivertų nematomoji realybės pusė, nepažini transcendentinė erdvė. Tačiau ieškant jos paveikslų sąsajų su pasaulinio graso simbolizmo korifėjų kūryba, pirmiausia reikėtų pabrėžti vieną tapytojos gyvenime itin svarbią kūrybinę ir dvasinę patirtį. G. Murelytė – Ajauskienė yra savito ir Lietuvoje nepelnytai dar per mažai žinomo kūrėjo, dailės mokytojo Vytauto Pečiukonio (1926–2013) mokinė, jo kūrybinio palikimo saugotoja ir skleidėja. Padedama neabejingų sostinės kultūros žmonių, Gražina rado vietą didžiulei V. Pečiukonio paveikslų kolekcijai saugoti, yra surengusi ir ne vieną paslaptingojo dailininko kūrybos parodą. Šis, pasak pačios Gražinos, krikščioniškos pasaulėjautos menininkas - mistikas, sukūrė išskirtinį originalų simbolisto stilių, ir atsiribojęs nuo žemiškų problemų, paveikslų personažus vaizdavo kosminėje erdvėje: kovojančius, kenčiančius, teatrališkais gestais ir judesiais. Nors G. Murelytė – Ajauskienė yra išvysčiusį savą tapybinį braižą ir niekada nesistengė kartoti unikalaus ir sudėtingo Mokytojo kūrybos kelio, tačiau jos paveiksluose slypinti stebuklo nuojauta, paslaptingi išgyvenimai, dvasingumo paieškos ir liudijimai tiesia nematomus tiltus link V. Pečiukonio paveikslų.
Žvalgantis po atskirus dailininkės kūrinius, paaiškėja, kad jų nuotaikų ir poteksčių skalė yra plati ir nevienaprasmė. Štai, tarkime kompozicija „Politinio kalinio Petro Cidziko kova“ liudija, kad ji tapyboje nesibaimina išreikšti ir istorinių, politinių konotacijų bei savo pažiūrų. Ant aukšto kalno įkurdinta Vilniaus arkikatedros šventovė čia atrodo it tolimas regėjimas, arba – aukščiausias tikslas, pergalės prieš blogį simbolis. Tuo tarpu paveikslo apačioje – horizontali figūros kryžma, simbolizuojanti kančia paženklintą kelią link tikslo, kartu – atsidavimą ir nuolankumą. Primindama vieno drąsiausių ir radikaliausių kovotojų už Lietuvos laisvę gyvenimą, dailininkė atsigręžia ne tik į savo jaunystės metus, bet ir į mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimo priešaušrį. Be to, tai bene vienintelis parodoje eksponuotas darbas, kuriame net kiek deklaratyviai naudojamas tekstas. Ištiesta figūros ranka prilaiko raudoniu žėruojantį istorinį metraštį, kuriame skelbiamos svarbiausios P. Cidziko politinės kovos, bado akcijos.
Tuo tarpu drobė „Skaidrios mintys“ (2017 m.) atveria visai priešingą – tylią, kamerinę viziją – sapną, lyg atklydusį iš renesanso epochos dailės. Apibendrinta vieniša figūra čia žengia rausvai gelsvos šviesos nutvieksta antikine galerija. Tarsi jos antipodas, šešėlis, o galbūt - tiesiog abstrahuotas skulptūros siluetas pirmame paveikslo plane boluoja tamsi vertikali forma. Konstruktyvi, aiški, kartu – minkšta, jautri tapybos maniera, tirpstantys figūrų ir formų kontūrai sustiprina vaizduojamos scenos efemeriškumo įspūdį. Panašiomis nuotaikomis alsuoja ir paveikslas „Jaukūs prisiminimai“ (2017 m.), kuriame perteikiamas tarsi atsitiktinai seno Italijos miesto gatvėje pamatytas paprastas ir raminantis motyvas – ant šaligatvio prisėdęs praeivis, greta jo – miesto paslapčių saugotojas – akmeninis liūtas ar sfinksas...
Dramatizmo, artėjančio didingo įvykio nuotaika išsiskiria šalto mėlyno kolorito paveikslas „Nuojauta“ (2018). Įdomu, kad varijuodama senosios architektūros motyvus, istorinius miestovaizdžius, kartu Gražina žavisi ir naujosios, modernios minimalistinės architektūros racionalumu, aiškumu. Tai akivaizdžiai atsispindi šiame paveiksle – į beribę erdvę žvelgianti dvasia nugara atsigręžusi link griežtų konstruktyvių formų statinio. O paveiksle „Bokšto paslaptis“ regimas Pizos katedros varpinės bokšto fragmentas – trejetas viršutinių cilindro formos statinio segmentų ir už jo plytintis rūke paniręs senojo miesto peizažas liudija, kad tapytoja geba pamatyti ir perteikti netipiškus žinomų objektų, reiškinių aspektus, nuotaikas.
Apibendrinant – krikščioniškosios ikonografijos, senųjų meistrų kūrinių parafrazės, figūrinė tapyba, simbolių, ženklų slėpiniai - tai svarbiausi dailininkės paveikslų raktažodžiai. Krikščioniškoji pasaulėvoka šiuolaikinėje lietuvių dailėje nėra dažnas reiškinys. Be to, visa šimtmečių Vakarų Europos dailės istorija ir joje besiskleidžiantys bibliniai pasakojimai, mistiniai regėjimai – tai milžiniškas dvasinis ir vaizdinis klodas, kuriame rasti autentišką išraiškos kelią tolygu rimtam iššūkiui. Taigi, G. Murelytė – Ajauskienė kūryboje neieško lengvų kelių, o svarbiausia – kad jos paieškas lydi nesuvaidintas nuoširdumas, siekis atsiverti pasauliui brandžiai ir jautriai.
