Gera, kad Valentinas Antanavičius mus paskraidina, o ne tik pats paskraido. Pozityviai nusiteikęs, nenusivylęs pasauliu, o ypač Lietuva! Ir kūrybiniu darbu, vis dar turi mums ką naujo pasakyti. Kiekvieną dieną dailininkas traukia į dirbtuvę, o paklaustas „kodėl?” – šypsodamasis atsako: kad daugiau nieko nemoka, ir daugiau niekas neįdomu… Dailininko kelias, tai gyvenimiško smalsumo ir beribio, vis dar punšu mušančio kūrybinio entuziazmo kelias. Kurti – tai pabėgti nuo kasdienybės, galime sakyti, nuo gyvenimo taip pat. Todėl šioje personalinėje parodoje yra ir nematytų, neseniai sukurtų darbų.
Dailininko smagių darbų, kad ir parodos pavadinimą padiktavęs „Pasiskraidymas” (2018) ir „Smaližius” (2019): jų toks naivus, pernelyg gluminantis nuoširdumas pradžioje išmuša iš vėžių gerai žinančius Valentino Antanavičiaus kūrybą. Man kūriniai byloja apie dailininko poziciją tarsi šitaip: „palikime rimtumą tiems, kuriems to reikia. O aš trokštu laisvės, nes dabar tikrai galiu sau leisti įgyvendinti kiekvieną savo sumanymą, idėją, nesirūpindamas, kas ir ką apie mane mintija…”
.jpg)
Kai žiūrime į Valentino Antanavičiaus nuklampotą kūrybinį kelią, tai džiugiai pripažįstame dailės klasiko įsidėmėtiną naujų darbų bruožą – nuslūgusį tapytojui taip būdingą sarkazmo, juodojo humoro lygį. Net tokią įsiėdusią nūdienos realiją „Koronavirusas” (2020) dailininkas įgyvendina „minkštu” meniniu režimu. Kone pirmą kartą asambliaže išvydau medžiaginę, o ne plastmasinę, ir visą, o ne atskiromis dalimis išdalintą lėlę!
Vėlyvojoje kūryboje dailininkas linkęs į asambliažus. O juos pradėjo kurti su Vincu Kisarausku 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje ir yra asambliažo pirmeiviai Lietuvos dailėje. Valentinas Antanavičius taikydavo įvairias kūno natiurmortavimo praktikas: „ketvirčiavimą”, kūno išdalijimą į atskiras sudėtines dalis ir jų sukeitimą. Kūniško vientisumo nebuvimas asambliažuose byloja apie kolektyvines ir asmenines sovietmečio psichikos traumas ir jų pasekmes. Surakintų veido išraiškų sustingę kaukėti veidai, tai dailininko protestas ne šiaip ir ne tik prieš abstraktų absurdo, blogio pasaulį, bet konkretų – sovietinę Lietuvą, totalitarinę sistemą apskritai. Visa tai akivaizdu „vadų” sienoje, kurią dailininkas suformuoja kaip savitą Kremliaus sienos parodiją, kur gėdingai išrikiuoti buvę vadai: Leninas – „Stiprios rankos ilgesys” (1995), Stalinas – „Vadas” (1995), Brežnevas – „Raidė O, arba generalinis sekretorius” (1999) ir kiti. Tuomet prisimeni seną sovietmečio laikų, berods 20 a. 8 dešimtmečio anekdotą: 2000-aisiais metais žmogus varto enciklopediją ir žiūri, kas buvo Leonidas Brežnevas. Tekstas byloja, kad „tai smulkus Alos Pugačiovos epochos partinis veikėjas…”
Taip, daugeliui tarybmetis tai tik istorija – neskaudi, daugiau mažiau egzotiška, bet tuo pačiu lyg ir neįtikėtina. O Valentinas Antanavičius, kaip tai patyręs savo kailiu, ne tik vaizdų įtaiga, bet ir įsimenančiu žodžiu knygoje „Gyvenimas be parado” (LDS leidykla, Artseria, 2011) aprašė ilgalaikes, bet viduje giliai nusėdusias traumines patirtis, kurios leidžia suprasti, iš kur dailininko kūryboje atsirasdavo fiziologiškai brutalūs, atstumiantys vaizdiniai.
Dailininkas stebi šiųdienį pasaulį, išgyvena jo nenuspėjamumą, ir taip gimsta kūriniai „Žmogus taikinyje” („Terorizmas”, 2016), „Donaldo T. sapnas” (suprask, Trumpo, 2018). Nėra kito dailininko Lietuvoje, kuris būtų išdrįsęs meno kūrinyje vaizduoti atviras ideologines, politines realijas ir dar sumišusias su erotika.
Valentinas Antanavičius - Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Puikus mokytojas, darbavęsis Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, J. Vienožinskio vaikų dailės mokykloje, Vilniaus dailės akademijoje. Pats save laiko savamoksliu, nes nebuvo į ką atsiremti kūrybinio kelio pradžioje. Oficialiame sovietmečio gyvenime taikė įvairias išgyvenimo strategijas: pasinėrė į menininkų portretų tapymą (pagarsėjo rašytojų Jono Mikelinsko ir Romualdo Lankausko portretais), liejo akvareles (čia buvo mažiau cenzūruojama sritis respublikinėse dailės parodose), kūrė ekslibrisus (kurie „perskrisdavo” pašto vokuose geležinę sieną ir buvo eksponuojami tarptautinėse parodose). Gry-nosios tapybos pripažintu meistru Antanavičius tapo nepriklausomybės laikotarpio pradžioje, kai pradėjo eksponuoti tai, kas kantriai laukė dirbtuvėje savo laiko.
Personalinėje parodoje „Pasiskraidymai” yra matytų darbų, bet tie paskutiniųjų metų kūriniai įrodo mums, kad dailininkas netrypčioja vietoje, yra kūrybingas, gerai nusiteikęs ir mus taip nuteikia. Taigi, pasiskraidykime kartu su Valentinu Antanavičiumi.
Ramutė Rachlevičiūtė
