Aš eisiu pirmyn į gamtą.
Ne analizuoti jos struktūros ar anatomijos,
bet paliesti plačiosios padangės išminties.
Ji yra kiekviename lapelyje.
Aš ateinu į savo pradžią.
Algimantas Švėgžda
Šįmet minime 80-ąsias Algimanto Švėgždos gimimo metines, o jau 25 metai kai jo nėra tarp mūsų.
1961-1967 metais Algimantas Švėgžda studijavo tapybą Lietuvos SSR valstybiniame dailės institute pas Vladą Karatajų, Antaną Gudaitį. Nors gudaitiškai tapyti Švėgždai ne itin sekėsi, bet jis pelnė Gudaičio dėmesį, pagarbą, ir mokytojas nutapė mokinio portretą.
1969-1976 metais Algimantas Švėgžda buvo Jaunųjų dailininkų ir dailėtyrininkų susivienijimo prie Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas, vienas iš šio susivienijimo įkūrimo iniciatorių. 1974 metais įstojo į Dailininkų sąjungą, buvo jos valdybos narys, komisijos darbui su jaunaisiais dailininkais ir Tapybos sekcijos biuro narys. Santūrus, diplomatiškas, autoritetingas ir charizmatiškas - kito tokio jaunimo lyderio anuomet dailininkų tarpe nebuvo. Jo lyderio savybės prilygo kai kuriems vyresniems kolegoms, pavyzdžiui, Jonui Švažui.
Algimantas Švėgžda atkakliai ieškojo savęs, eksperimentavo, išmėgino sąlygišką dekoratyvią tapyseną, siurrealistinę raišką, bet suprato, kad tai ne jo kelias. Jis atsigrįžo į dėmesingas natūros studijas, ir pasitelkęs meditatyvią tapymo techniką, praturtintą neoimpresionistiniais ieškojimais, tapo savimi. Tuomet nutapė ankstyvuosius tapybos šedevrus, kuriuose jau buvo atsisakyta ankstyvųjų darbų reportažiškumo, atsirado susidomėjimas ekologinėmis problemomis, modernus požiūris į kaimišką aplinką ir šiuolaikinio gyvenimo vaizdai, ritmai.
Dėl ligos priverstas gyventi Rytų Vokietijoje (nuo 1982 metų gegužės mėnesio), Algimantas Švėgžda visada karštai domėjosi, koks gyvenimas Lietuvoje, Nesaldus buvo tas vėlyvojo kūrybos periodo “vokiškumas”. Reikia nepamiršti, kad tai buvo gyvenimas Rytų Vokietijoje iki Berlyno sienos griuvimo, o ir po to buvo ganėtinai nelengvas ir problemiškas. Draugų Vokietijoje palaipsniui atsirado, bet pinigų būtiniausioms reikmėms - trūko. Gyvenimas klebonijoje, dėl ligos - griežtai apribotoje erdvėje ir laike, nežinia, laukimas, regis, visi šitie egzistenciniai rūpesčiai turėjo užgesinti kūrybinę ugnį… Bičiulio Petro Repšio pamokytas, Algimantas Švėgžda grafiką pradėjo kurti 1982 metais. Pradėjo nuo ekslibrisų, natiurmortų su vynuogių, vyšnios šakelėmis, džiovintų baravykų, peizažų. Gulint, pusiau gulomis ar sėdint buvo įmanoma piešti nedidukus darbus, išraižyti nedidelę, į delną telpančią metalo plokštelę. Ligos priremtas menininkas “kovojo” tokio dydžio meno lauke, kokį galėjo apvaldyti, įveikti.
Po 1983 metų birželio 22 dieną atliktos inkstų transplantacijos operacijos, taupydamas savo gyvybines jėgas menininkas atsisakė jaunystėje pamėgtų didelių formatų aliejinės tapybos, aistringos pilietinės pozicijos, sutramdė savo jausmus, nurimo ir kūrė meditatyvius kamerinio, miniatiūrinio formato kūrinius. Tai išoriškai statiški darbai, bet pulsuojantys vidine galia piešiniai, akvarelės, pastelės, grafika.
Stiprūs fiziniai negalavimai, chroniškas silpnumas menininkui sunkino gyvenimą, ne tik kūrybinį darbą. Bet kurti, gal tai skamba ir patetiškai, buvo tolygu gyventi. Gyvenimas be kūrybos kaip ir neturėjo prasmės: būtent kūrybos procesas, kasdienė meninė veikla leido pajusti, kad dailininkas, nors ir sunkiai, bet dar gyvena. Švėgžda - didžiausios pagarbos vertas menininkas už savo titaniškas valios pastangas kurti, nors ligos prilenktas, bet dvasiškai neįveiktas, išliko kūrybingas iki paskutinio savo atodūsio.
P.S. Eksponuojami Algimanto Švėgždos parodoje 16 kūrinių yra iš Lietuvos dailininkų sąjungos, jos atsikuriančio Lietuvos dailės fondo kolekcijos, aukso fondo.
