Dailėraštis

Kauno kūrybinių industrijų centro Všį „Artkomas“ galerijoje „Ars et Mundus“ (A. Mapu g. 20, Kaunas) eksponuojama šiuolaikinio meno paroda „Kalba. Mono-dia-logos“. Tai ketvirtoji projekto „CreaArt“ paroda, kurią aš kuruoju. Parodą galima aplankyti nuo 2021 m. balandžio 14 d. iki gegužės 12 d. Toliau norėčiau apžvelgti parodos koncepciją ir kūrinius, iš kurių yra sudaryta diskusiją provokuojanti ekspozicija.

Tikriausiai daug kam suprantamas ir nieko naujo nesakantis teiginys, jog kalba yra viena svarbiausių žmogaus komunikacijos priemonių. Be kalbos negalima suvokti aplinkos, o taip pat ir savo paties esmės bei vietos kintančiame pasaulyje. Nors komunikacijos mokslai pirmenybę teikia vokalizuotai ir rašytinei kalbai, tačiau jie visiškai neatmeta galimybės į neverbalinę komunikaciją žvelgti kaip į tam tikrą kalbos variaciją. Vizualumo specialistai jau senokai yra pastebėję, kad meninė raiška – tai tam tikra, unikali ir individuali kūrėjo kalba. Todėl parodoje eksponuojami kūriniai rodo, kad menininkai pasitelkę savo specifinę raišką, lyg kalbą, kritiškai pažvelgti į visuotinos kalbos bei savo individualios kalbos fenomeną.

Filosofas Edmund'as Husserl'is (1859 – 1938) fenomenologiniuose veikaluose yra konstatavęs, kad prieš tardami vieną ar kitą sakinį pirmiausiai jį sukonstruojame ir realizuojame vidiniu monologu, tik po to artikuliuotą pasakojimą paskleidžiame akustinėje aplinkoje. Husserl'is manė, kad šis vidinis vokalizavimo aktas ir yra tikroji realybė, t. y. vieta, kurioje gyvena mano tikrasis „Aš“. Vėliau poststruktūralistas Jacques'as Derrida (1930 – 2004) aštriai sukritikavo Husserl'į, teigdamas, kad vidinis balsas yra melagingas. Daugkartinis vidinis pakartojimas mums įteigia nebūtinai teisingą pasaulio įsivaizdavimą; jis neretai sumeluoja mums apie tikrovę. Galiausiai, mintys sklisdamos balsu transformuojasi akustinėje erdvėje, o dialogo procese įgauna visiškai kitas, kartais nenumatytas prasmes.

Terminai „monologas“ ir „dialogas“ yra labai komplikuoti, mat jų sandaroje įpintas „logos“ (gr. λογος) terminas, kuris reiškia kalba, žodis, mintis, protas ir net dieviškasis – visatą valdantis protas.

Husserl'is ir Derrida idėjos bei „logos“ komplikuota reikšmė, rodo kiek mums yra svarbus komunikacijos procesas, plėtojamas monologas ir dialogas. Tad parodoje verta apsvarstyti ne tik kalbos fenomeną, bet kritiškai vertinti komunikaciją plėtojamą monologo ir dialogo formoje. Parodos kūrėjai, taikantys tiek tradicines, tiek inovatyvias vizualiojo meno raiškos priemones, tyrinėja kalbą, kurią jie vartoja, kalbos paradoksus, monologo ir dialogo skirtumus bei panašumus, kalboje išsikreipiančias ir stabilias ženklų prasmes, su kuriomis tenka susidurti kasdien. Į savianalizę apeliuojantį meną reprezentuoja menininkių duetas iš Kroatijos ir Kauno miestą atstovaujantis kūrėjas.

Šiais metais parodoje dalyvauja projekto partnerių miestą Zagrebą (Kroatija) atstovaujančios Ivana Ognjanovac (g. 1983 m.) ir Mare Šuljak (1983 m.). Produktyvi dueto kūrybinė veikla prasidėjo dar 2018 m. Kūryboje taikoma mišri technika, apjungianti skaitmeninę – spausdintinę mediją ir siuvinėjimą, kuris atliekamas atvaizdo paviršiuje. Vieną vertus, taip yra apmąstomas skaitmeninės ir analoginės medijos dialogas (kur raiškos skirtumai labiau vienija nei skiria), antra vertus, taip yra plėtojamas klausimas apie vizualinės raiškos kalbinę prigimtį (bei tuo pačiu metu ir kalbos sampratą apskritai).

Ivana Ognjanovac, Mare Šuljak "The Person from the Basement" digital print and embroidery 100 x 72 cm.

Taikydama techninę ir programinę įrangą M. Šuljak sukūrė skaitmeninės fotomanipuliacijos atvaizdus ir juos spausdino ant drobės. Paveikslų paviršius apsiuvinėjo I. Ognjanovac. Tokiu būdu sukurta fragmentuota, lengvai neįmenama vizualinės komunikacijos forma. Čia žiūrovui suteikiama galimybė susitikti su fragmentišku ir kone individualiu „kito“ išgyventos istorijos patyrimu. Lengvai neidentifikuojamas vizualinis pranešimas reprezentuoja prasmės įminimui keliamas kliūtis. Iš to susidaro individuali, bet ne visuotinai suvokiama meno kalba. Gaivališka meninė kalba taip pat asociatyviai žiūrovą nukreipia link sunkiai artikuliuojamų (pa)sąmonės bandymų vienprasmiai prabilti į kūrinio vartotoją.

Ivana Ognjanovac, Mare Šuljak "Breathing Shapes" digital print and embroidery 100 x 72 cm.

Anot menininkių, kūriniuose aktyviai veikia vidinė autoriaus kaltė ir (savi)cenzūra. Tik šį faktą suvokus ir su juo sutikus galima pastebėti, kad kūriniai verčia mastyti apie kalbą kaip savęs disciplinavimo, o kartais net ir baudimo instrumentą. Tarpdalykinio meno koncepciją reprezentuojantis šiuolaikinis vizualusis menas neretai būdamas sunkiai suvokiamu išsilaisvina nuo disciplinos ir veikia kaip tam tikra ezopo kalba. Taip menas nusimeta kaltės naštą, kurią užkrauna socialinė visuomenė, neutralizuoja (savi)cenzūrą, kuri įprastoje komunikacijoje būna įdarbinama tuo metu kai asmuo apsinuogina viešojo komunikavimo akto metu.

Menininkių dueto kūrybos dėmesio centre atsiduria ir nesėkmingai įvykusių arba iš vis neįvykusių dialogų problema. Siuviniai slepiantys drobės paviršiuje atspausdintas akis veikia ir kaip veidrodžio metafora. Tik šiuo atveju kyla klausimas kas yra atvaizduojama kūrinyje kaip veidrodžio paviršiuje ir kas atsiduria priešais kūrinį? T. y. kas į ką žiūri ir kaip sugeba plėtoti harmoningą dialogą? Koks yra ten ir čia žvelgiančiųjų ir neverbaliai komunikuojančiųjų asmenų santykis? Kas juos skiria ir priartina? Į klausimus galima atrasti tiek atsakymų, kiek meno vartotojų žvelgs į parodos kūrinius bei apie juos mastys…

Kauno miestą parodoje atstovauja Mantas Daujotas, kris eksponuoja kūrinius, greičiausiai į mus prabylančius apie neįvykusius, sugadintus, netvarius dialogus. Jo kūrinių centre gatvių fragmentai, nuobodžių, vienišų, jokia puošyba neišsiskiriantys pastatų fasadai, neaiškios paskirties konstrukcijų fragmentai, etc.

Kadangi M. Daujoto tapybos objektai specialiai nekuria ir nepalaiko dialogo, todėl žiūrovas paliekamas savotiškoje vizualinėje tuštumoje, tyloje arba vos girdimame šnarėjime… Ką tai reiškia? Ogi autorius specialiai verčia mums patiems kurti dialogą su regimaisiais objektais, sufantazuoti pasakojimą ar net identifikuoti savo patirtį, kuri išgyvenama atsidūrus priešais neiškalbų M. Daujoto sukurtą atvaizdą. Būtent galimybė atsidurti ne kalbėjime ir bandyti kalbėti su kūriniu bei sufantazuoti jo siužetą ir yra verta dėmesio bei nuoširdaus susižavėjimo.

M. Daujotą domina įprasti, ne poetiški, ne įdomūs dabarties (post)industrinio gyvenimo aplinkos daiktai. Bet Jūs tik pažiūrėkite į juos. Kaip jie komponuojami drobėse? Kaip atvaizde sustoja laiko ir erdvės tėkmė? Nuostabos nevertas daiktas neleidžia mūsų ignoruoti menininko kuriamo vizualinio (ne)pasakojimo. M. Daujoto įamžinti daiktai / objektai / pavidalai aktualizuoja tuščią, savo prasmes praradusią (t. y. diseminuotą) kalbą. Argi dabarties komunikacijos šurmulyje (kur gyvenimas dažniau vyksta, verda ir kaista virtualioje erdvėje) nepriverčia mūsų susimastyti apie kalbėjimo ir girdėjimo fenomeną. Tik būdami akistatoje su nuobodžiu daiktu / objektu / pavidalu galime susimastyti apie tai ar mes iš ties girdime prasmingus žodžius, ar atrenkame teksto raktines frazes ir suprantame jo ryšius su daugiasluoksniais kultūros kontekstais…

Ilgai žvelgiant į pačius įvairiausius, ne tik parodoje demonstruojamos, M. Daujoto kūrinius tenka prisiminti nesmurtinės komunikacijos idėją. Marshallas Rosenbergas knygoje „Nesmurtinė komunikacija“ (‘Nonviolent Communication') konstatuoja, kad derybų analizės metu atliktos studijos rodo, jog laikas, skirtas konfliktams spręsti, gali sutrumpėti perpus. Kaip tai padaryti? Kiekviena derybinė pusė prieš pateikdama atsakymą turėtų pakartoti tai, ką pasakė ankstesnis kalbėtojas. Tad šiuo (M. Daujoto) atveju žiūrėjimas į taikų kūrinį mus verčia dar kartą įsiklausyti į save ir pradėti dialogą nuo monologo su savimi pačiu. Ką aš regiu? Kaip tai suvokiu? Ar tikrai suvokiu? Ką galėčiau pasakyti apie tikrovės atvaizdą, kuris įspraustas paveikslo plokštumoje? Ar aš apie kūrinį tikrai pasakau tai ką mastau ir kaip po mano atlikto identifikuojančio kalbos akto keičiasi pats kūrinys?

*Straipsnio iliustracija - Mantas Daujotas „Vienam būtų kraupoka“ 2021 m., al. dr. 70x100 cm.