Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė
„SIMBOLIAI, ŽENKLAI, KRYPTYS“
Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje nuo sausio 26 d. veikė žinomos tekstilininkės, akvarelininkės ir monotipijų meistrės Liucijos J. Kryževičienės-Hutcheon tekstilės paroda „Simboliai, ženklai, kryptys“, kurioje eksponuojama daugiau nei dvidešimt naujausių kūrinių. Deja, karantino metu ją buvo galima apžiūrėti tik iš gatvės, pro vitrininius galerijos langus, šiuo metu virtualiai – Dailininkų sąjungos galerijos feisbuko puslapyje (https://www.facebook.com/dsgalerija/). Per paskutinius penkerius metus menininkė kasmet surengia po parodą, pristatydama vis kitą kūrinių ciklą. Išvydus jaunatviškus, šiuolaikybe dvelkiančius darbus, sunku patikėti, kad tai solidų jubiliejų pažyminčios menininkės paroda. Pastaruoju metu ji gilinasi į archajinių ornamentų, šiaurietiškų runų ir astrologinių ženklų prasmes, paversdama juos kultūrines asociacijas keliančiais objektais.
Šią, jau devynioliktą individualią ekspoziciją L. J. Kryževičienė-Hutcheon apibūdina kaip Kėdainiuose prieš metus surengtos parodos „Skirtingos laikmečio raiškos“ tąsą, papildytą ciklu su „rodyklėmis“. Kiekvienas menininkės darbas, kurio siluete galima įžvelgti atpažįstamą geometrinę formą ar motyvą – kryžių, spiralę, rombą, žaibą, statųjį kampą – turi konkrečią prasminę potekstę. Jų reikšmės kruopščiai surašytos autorės eskizuose: trejopa mėnulio būtis, dvasios jėga, ištikimybė, tobulėjimas, meilė, vientisumas. Raudonos rodyklės rodo kelionės kryptį, leidžia išsiveržti iš klaidaus labirinto, tačiau kartu tai ir runų rašmenys, reiškiantys judėjimą, pažangą, kaitą. Žaibus primenančios sidabrinės zigzaginės strėlės („Zodiako ženklas I–II“, 2021) – ne tik veržlios formos, bet ir savaip interpretuoti astrologijos ženklai, teigiamų ir neigiamų energijų apykaitos išraiška. Paskutiniame kūrinyje „Ženklų mozaika“ (2021), kuriame ryškiausiai įkūnyta parodos koncepcija, nesunku atpažinti autorę dominančių motyvų sankaupą. Nežinant turinio, darbų kolekcija gali pasirodyti kaip estetiškai patraukli geometrinių formų dėlionė, kurioje skirtingi elementai sąveikauja tarpusavyje, sudaro tam tikras keičiamas kombinacijas, papildo vieni kitus. Prieš penkis ar dešimt metų kompozicijos buvo paprastesnės, vyravo stačiakampiai formatai, nes dailininkę labiau masino tapybinės audinio galimybės, tuo tarpu naujausius kūrinius įkvėpę ženklai lėmė sudėtingesnius darbų siluetus.
Vidmanto Ilčiuko nuotr. Liucijos J. Kryževičienės-Hutcheon paroda „Simboliai, ženklai, kryptys“. 2021
Geometrinė kūrinių sandara kelia suvaldyto jausmo ir tvarkos regimybę, atmetančią improvizaciją ir atsitiktinumą. Galima atsekti tam tikras analogijas su minimalizmu, Kazio Varnelio, Kazimiero Žoromskio tapyba. Kitam pasirodys, kad gal reikėtų eiti dar toliau, peržengti ribą, išgryninti formą iki pirminių struktūrų ar bejausmių modulinių segmentų. Tačiau autorė stabteli, įsiklauso į vidinį balsą, pasitelkia įžeminančias tekstilės priemones ir monochrominius arba kontrastingus spalvų derinius, kad mozaikas primenančios, iš audinių išpintos kompozicijos pradėtų pulsuoti, švytėti, žadinti jausmus. Ji derina blizgų atlasą su matiniu šilku, smulkesnį pynimą su stambesniu, renkasi variu ir aliuminiu spindinčius audinius, kad sukeltų optinės dviprasmybės įspūdį ir asociacijas su kažkuo nežemišku, gal metalu, gal neono blyksniais, kuriuos galima sustiprinti apšvietimu. Akivaizdu, kad skirtingai nuo „grynų“ minimalistų, menininkei reikia jausmo ir prasmės, tuo pasireiškia jos tapatybė.
Tokių efektingų, spindinčių darbų paprastai vengia lietuviai, laikydami ryškumą ir blizgesį svetimu tautiniam identitetui. L. J. Kryževičienė-Hutcheon nori įrodyti, kad nesudėtingą pynimą (dvinytį, ruoželį), kuriuo buvo išaustos lietuviškos kaimiškos drobės ir kasdieniai marginiai, galima panaudoti modernybei, įspūdžio atvėrimui, popartiškam medžiagos akibrokštui. Priminsime, kad tokias kompozicijas menininkė pradėjo kurti 2000 m. išvykus į Ameriką, paveikta didmiesčių kultūros, supratusi, kad norint tobulėti reikia keistis, ieškoti inovatyvaus meninio žodžio, kuriančio įspūdį, gebančio prabilti formos, silueto, medžiagos galimybių kalba.
Vidmanto Ilčiuko nuotr. Liucijos J. Kryževičienės-Hutcheon paroda „Simboliai, ženklai, kryptys“. 2021
Todėl visai nekeista, kad šių kompozicijų sąsajas su lietuvių liaudies menu pirmiausia įžvelgė žiūrovai iš JAV. Menotyrininkė Vida Mažrimienė, 2007 m. apžiūrėjusi parodą „Nuotaikų vyksmas“ Lietuvių namuose Čikagos priemiestyje Lemonte, taikliai pastebėjo: „Liucija geometrizmą suvokia individualiai. Motyvai, medžiagos, faktūrų žaismė, pynimo ir audimo deriniai asocijuojasi su Lietuva. Už rombo pavidalo klėtelės lango vakarodavo mūsų senoliai, aidėdavo lyrizmo kupinos dainos... Kryžmiškos formos kūriniuose – tautos praeities, lietuviškų kryžių, stogastulpių ir koplytstulpių, tautinių raštų tipizacijos ženklas. Noras sugrįžti į prisiminimais apipintą laiką ženklina ne vieną L. Kryževičienės darbą. Jos išgyvenimų retrospektyva ataidi politinių baladžių, vidinių apmąstymų, architektoniškų instaliacijų [...] žingsniais. Tekstilė tampa ansambliška erdvės dalimi, pulsuojančiu nuotaikų vyksmu.“ (V. Mažrimienė, Tekstilė kaip visas pasaulis, Draugas, priedas Kultūra, 2007-10-13).
KEISTIS, IEŠKOTI NAUJŲ KELIŲ, NESTOVĖTI VIETOJE
Liucijos J. Kryževičienė-Hutcheon kuriami ženkliški tekstilės paveikslai stovi tarsi atokiau nuo bendrų lietuvių tekstilės tendencijų. Pintos paveikslinės kompozicijos – menininkės išradimas. Jų užuomazgas galima įžvelgti 9-to dešimtmečio tekstilės abstrakcijose, dailininkės sukurtose aplikacijai artima autorine technika iš galanterinės juostelės. Sovietmečiu reikalingų medžiagų nebuvo, tekdavo tenkintis tuo, ką pavykdavo „gauti“. Tuo metu Lietuvos tekstilėje buvo įsitvirtinę ilgaamžiai monumentalūs gobelenai, itin pageidaujami viešuosius interjerus įrenginėjusių architektų, todėl viskas, kas buvo kuriama kita nei tapiserijos technika, sudarė priešpriešą oficialiajam skoniui, atrodė tarsi būtų laikina, daroma sau, iš vidinio poreikio.
Vidmanto Ilčiuko nuotr. L. J. Kryževičienė-Hutcheon. Ženklų mozaika. 2021. Šilkas, pynimas, 100x200
Menininkės kūrybinio kelio pradžia sutapo su anuometinių tekstilininkų, 7-o dešimtmečio viduryje įsiliejusių į meninį gyvenimą, situacija. Ji ne visada yrėsi prieš srovę. Lietuvos valstybiniame dailės institute studijas baigusi L. J. Kryževičienė-Hutcheon daug metų atidavė tekstilės dizainui – 1965–1983 m. dirbo dailininke Lentvario kilimų fabrike, lemdama lietuviškų pramonių kilimų menines tendencijas, aktyviai dalyvavo dailės parodose, laisvalaikiu nuo kilimų projektavimo audė monumentalius gobelenus, margino batikas, kūrė tekstilės miniatiūras. Ji buvo iš tų tekstilininkų, kurie 7–8-ame dešimtmetyje užsibrėžė formuoti lietuviško gobeleno tradiciją, grįstą nacionaliniu koloritu ir Vakarų Europos avangardinės tekstilės pasiekimais. Šį į praeitį grimztantį Lietuvos tekstilės istorijos etapą iliustruoja jos efektingi ir nestandartiniai architektūrinės tekstilės kūriniai, kažkada puošę visuomeninius interjerus: 87,5 m² apimties lubas dengusi tekstilės plastika „Paukštis“ (1983–1985) ir gobelenas „Žydėjimas“ (1985) Juodkrantės poilsio namams „Ąžuolynas“ bei 67 m² ploto tekstilės kompozicija „Radiacija“ (1989–1991) Šiaulių gamyklai „Nuklonas“; jai prireikė net pusės tonos siūlų, kuriuos autorė pati skalbė, dažė, džiovino. Deja, gigantiškos apimties kūriniai neatlaikė politinių ir laiko išbandymų. Vieni jų sunyko, kiti, privatizavus pastatus, perimti naujųjų savininkų, tiesiog dingo. Menininkės kūryboje ne mažiau reikšmingos ir 8–9-to dešimtmečio batikos folklorine bei istorine tematika („Sugrįžimas“, 1970; „Laivai“, 1971; „Laiko antspaudas. Lietuvos miestai“, 1987) – didelių formatų, dekoratyvios, efektingos, raiškaus piešinio. Jas kurdama L. J. Kryževičienė-Hutcheon gilinosi į miestų istoriją ir heraldiką, senovės babiloniečių, egiptiečių ir etruskų laivininkystės tradicijas, stengėsi perteikti istorinę autentiką ir laiko tėkmės įspūdį.
Vidmanto Ilčiuko nuotr. Parodos fragmentas
Atkūrus nepriklausomybę L. J. Kryževičienė-Hutcheon tapė akvarele nuotaikingus augalų natiurmortus, darė miniatiūras, spaudė monotipijas ir stebino savo vario instaliacijomis – eksperimentine plastika iš varinės vielos, kuri buvo atrinkta į 1998 m. Šiuolaikinio meno centre Rūtos Pileckaitės kuruotą parodą „Nenaudingi daiktai“. Kurdama miniatiūras dailininkė galėjo taupiomis priemonėmis pasiekti įspūdingo meninio rezultato. Kartais ji vos prisiliesdavo prie gamtinio darinio – palmės žievės atplaišos, pasišiaušusio pluošto gumulo, suglamžytos popieriaus skiautės, tačiau kai kada kaip architektė formuodavo struktūriškai aiškias kompozicijas iš „nemeniškų“ medžiagų: statybinių atliekų, armatūros detalių, dantų krapštukų, medinių ledų pagaliukų ar bambukinių valgymo lazdelių.
L. J. Kryževičienė-Hutcheon. Iš dėžės. 2015. Medis, sizalis. Asmeninio archyvo nuotr.
1991–1996 m. vadovaudama Lietuvos dailininkų sąjungos tekstilininkų sekcijai, L. J. Kryževičienė-Hutcheon daug energijos atidavė lietuviško tekstilės meno sklaidai ir viešinimui. Kartu su kolege Jūrate Urbiene ir bendraminčiais ji Vilniuje pradėjo rengti iki tol precedento neturėjusius tarptautinius lino miniatiūrų simpoziumus „Linas vakar, šiandien, rytoj“, sukviesdavusius į ką tik nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą tekstilininkus iš viso pasaulio. Šiandien net sunku įsivaizduoti tarptautinio renginio organizavimą neturint ryšių su kitų pasaulio šalių menininkais, trūkstant elementarios komunikacijos ir net buitinių sąlygų svečiams priimti. Tokiomis neįtikėtinomis aplinkybėmis buvo surengti trys lino miniatiūrų simpoziumai (1992, 1994, 1996), užmezgę kolegiškus ryšius su kitų šalių tekstilininkų bendruomene, padarę pradžią vėlesnėms tekstilės miniatiūrų parodoms Vilniuje. Svarbiu įvykiu tapo asmeninių ryšių dėka organizuotos lietuviško gobeleno parodos Prancūzijoje (1998) ir Amerikoje (1998–1999).
L. J. Kryževičienė-Hutcheon. Atplaiša. 2015. Palmės žievė. Asmeninio archyvo nuotr.
Plataus akiračio menininkės kūryba aprėpia skirtingus istorinius lietuvių tekstilės laikotarpius. Ji iš tų retų menininkų, kurios darbais šiandien galima iliustruoti paskutiniųjų penkių – šešių dešimtmečių Lietuvos tekstilės pasakojimą. Savo brandžiausiais darbais L. J. Kryževičienės-Hutcheon prisidėjo prie lietuvių tekstilės modernėjimo. Dailininkę vedė į priekį noras keistis, ieškoti naujų kelių, įsisavinti pasaulio dailės atradimus. Ji įsitikinusi, kad siekiantis tobulėti menininkas negali užsidaryti savo kiaute, stovėti vietoje, turi nuolat judėti į priekį.
