Aldonos Molnikaitės (iki 1982 m. Aldona Griciūnaitė) kūriniai beveik po trisdešimties metų vėl išvysta dienos šviesą. Šia pomirtine personaline paroda pradedamas Lietuvos dailininkų sąjungos parodų ciklas „LDS antropologija“, kurio tikslas – atrasti ir pristatyti LDS saugyklose ar į pilkąsias atminties zonas patekusias bylas, dokumentus, kūrinius, glūdinčius LDS kabinetuose, saugyklose ir sandėliukuose.
Tapytojos Aldonos Molnikaitės asmenybę, kaip jos tapybą lydi daug nežinomųjų. Ši kūrinių kolekcija pragulėjo saugykloje nuo 1990 – ųjų, kai pateko čia tiesiai iš Dailės parodų rūmų personalinės menininkės parodos. Paskutine menininkės valia jos kūriniai atitenka Gyvūnų globos draugijai, prie kurios atgaivinimo ir įstatumų kūrimo prisidėjo pati. Visi įsigysiantys menininkės kūrinius galės prisidėti prie gyvūnų gerovės gerinimo.
Net pasitelkdami visas šiuolaikines paieškos priemones apie menininkę rasime skurdžius gyvenimo faktus ir kūrybos refleksijas. Daugelis vyresnės kartos atstovų prisimintų A. Molnikaitę kaip nepaprastai šiltą žmogų, Vilniaus universiteto Grafikos kabineto vadovę ir sielą, nuolat ieškojusią kaip papildyti turtingą grafikos darbų kolekciją, tačiau, rengiant šią parodą, svarbiu šaltiniu, atkuriančiu menininkės gyvenimą, tapo LDS saugoma Personalinė Aldonos Molnikaitės byla – sovietmečio nuobodulį ir gūdumą primenanti neišvaizdi ruda papkė su užrašu viršuje Sojus chudoznikov SSSR/ SEKTOR KADROV, o per vidury – LICNOJE DELO No. Bylos apačioje smulkiomis raidėmis atspausdinti keli nurodymai: bylos negalima skaityti ilgiau nei 1 parą, išnešti iš pastato, daryti korekcijų, skolintis joje esančių dokumentų.
Tarp bylos dokumentų pateko ir paskutinės Molnikaitės parodos plakatas (beje, personalinių parodų menininkė nesurengė daug) be tikslios datos (standartinius renginių šablonus spausdindavo dideliais tiražais, o konkrečią informaciją įrašydavo kaligrafiškai plunksna arba tiesiog flomasteriu). Apie šios parodos datą sužinome iš byloje išsaugoto Kvietimo į parodą (paroda atsidarė 1990 m. vasario 6 d., ir tik galime nuspėti, kad po gero mėnesio dalis kūrinių pateko į LDS saugyklą). Byloje saugomas ir kuklus parodos katalogas, kuriame atspausdinti 60 – ies eksponuotų darbų pavadinimai.
Kiti bylos dokumentai atskleidžia, kad 1949-1955 metais A. Molnikaitė studijavo LTSR valstybinio dailės instituto Tapybos fakultete, o savarankišką kūrybinę veiklą pradėjo 1955-aisiais. 1957–ais ji gyveno Biržų gatvės 3-iajame name, Vilniuje, jai galima buvo paskambinti telefono numeriu 39944, o vėliau persikėlė į Antakalnį. 1961-1965 metais ji tapo Dailininkų sąjungos referente, o nuo 1961 tapo LTSR valstybinio dailės instituto dėstytoja ir dėstė iki 1973 m. Būdama 28 – erių metų įstojo į LTSR dailininkų sąjungą. 1957 metais, stojant į Dailininkų sąjungą, rekomendacijas parašė Vytautas Palaima ir Augustinas Savickas, o trečiosios rekomendacijos autoriaus pavardė sunkiai įskaitoma. Stodama į Sąjungą nepriklausė partijai. 1971 m. parašytame (Dopolnenije k ucetnomu listku clena Sojuza SSSR) paaiškėja, kad nebuvo išrinkta į organus (skyrelis byloje – Ucastije v vybornych organach), ir nebuvo išvykusi į užsienį.
Menininkės portretą papildo byloje išlikę rašysenos pavyzdžiai, nuotraukos, jos pačios kūrybos pristatymas. „Daugiausia dirbu buitiniame, tematiniame žanre“, – tolimais šešiasdešimtais teigė menininkė (A. Griciūnaitės biografija, 1960. V.15). 1996 savo rašytoje biografijoje ji įvardina savo kūrybą kaip visų žanrų realistinę tapybą.
Perpjauta žuvis. 1978
1967 metais dvi seserys Griciūnaitės surengė bendrą parodą „Dailės“ salone dar 1967 – siais (sena savaitraščio „Literatūra ir menas“ iškarpa byloje su G. Grigelytės straipsneliu „Gintaras ir tapyba“ ir ranka įrašytu skaičiumi 67). Anot Grigelytės menininkė eksponavo darbus nutapytus „sintetine tempera, iš dalies sąlygojančią ir atlikimo manierą. (-) „Šalia kūrinių, atliktų dailininkei charakteringa maniera“, “ Jonės portretas“, „Natiurmortas su lelijomis, „Tėvo portretas“ eksponuojama eilė paveikslų, kuriems būdingas dekoratyvinis sprendimas („Medis prie gatvės“, Natiurmortas su kilimėliu“, „Natiurmortas su skulptūrėlėmis“).
Menininkė oficialiai buvo įvertinta artėjant jos jubiliejams – tai įprasta praktika anuo stagnacijos metu. Tuometiniai Sąjungos vadovai teikė jos kandidatūrą ir rekomendavo aukščiausio laipsnio valstybės apdovanojimui gauti. Apie tai sužinome iš kruopščiai kauptų dokumentų.
Tuo tarpu parodoje žvelgiant į menininkės kūrinius, neišvengiamai kils dar daugiau klausimų, ypatingai jaunesniosios kartos žiūrovams, gimusiems po Nepriklausomybės atgavimo, jau įpusėjusiems trečią dešimtį, kitaip tariant esantiems beveik tame amžiaus tarpsnyje kaip A. Molnikaitė, parašiusi prašymą įstoti į Dailininkų sąjungą.
Stojimui pateiktose kūrinių juodai baltose nuotraukose atsiskleidžia meistriškai įvaldyta soc. realistinė stilistika, tik štai pastarajai būdingo patoso aiškiai stokojama. Iš to, kas buvo palikta saugojimui papkėje ir kūrinių, esančių Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, galima išskirti kelis ryškias kūrybines transformacijas – nuo realistinių teminių kompozicijų iki 90 – metų minimalistinių tapybos darbų. Ankstyvuosiuose menininkės kūriniuose ryški pastanga įvaldyti realistinę pasakojimo manierą, vėliau tapyba abstraktėja ir dramatiškai pasikeičia artėjant devyniasdešimtųjų istorinėms permainoms.
Skulptūrėlė. 1972
Pradėdama savarankišką menininkės kelią, Molnikaitė išbandė save įvairiuose žanruose: tapydama natiurmortus, portretus, temines kompozicijas. Vienoje jų, minimoje ir stojimo į Sąjungą dokumente – „Autobuso belaukiant“ (1959. Drobė, aliejus. 333x149 (mm?) - pavaizduoja įvairių socialinių grupių atstovus ir, greičiausiai, save kaip menininkę inteligento, kolūkietės ir darbininko draugijoje. Šis kaip ir kiti kūriniai išliko byloje tik juodai baltose nuotraukose. Kūriniui būdinga emocinga tapymo maniera, lengva aplinkos detalių pagava, bet soc. realistinei tapybai būdingo patoso nerasime – laukiančiųjų žvilgsniai susimąstę, bendrystė tarp jų tik iliuzinė.
Lengvai ir ekspresyviai nutapyti ir natiurmortai, tačiau jau ankstyvuosiuose darbuose menininkė atsiskleidžia kaip įžvalgi portretistė, o šio žanro neapleido visą gyvenimą. Humanistinį požiūrį į žmogų išvysime tiek ankstyvuosiuose portretuose, kai vaizduojami įvairių socialinių sluoksnių atstovai (menininkė tapė ir to metu žymius kultūros atstovus, pavyzdžiui, V. M. Putino portretas. 1962. Drobė aliejus. 90x140 cm), vengiant aplinkos detalių, tiek vėlesniame laikotarpyje sukurtuose darbuose. Vienas įdomesnių kūrinių eksponuojamas ir parodoje – pačios menininkės autoportretas pasižymi netikėta kompozicija, lengva ironija, aiškiu tapybinių plotų išdėstymu, šviesia spalvų gama. Psichologizmas, taikli bruožų pagava, vertikalių (figūros ir aplinkos) harmonija ir ritmika atskleidžiama „Jonės portrete“ (1967. Drobė aliejus. 135x125 cm. LNDM), „Fechtuotojos portrete“ – netikėtas moters fechtuotojos kostiumu paveikslas – kompozicijoje dominuoja fechtuotojos kūnas, o galva beveik remiasi į paveikslo ribą.
Tvirta, aiški į abstrahavimą orientuota tapyba būdinga 7-8 ajame dešimtmetyje sukurtiems darbams. Vienoje iš šiuo laikotarpiu sukurtų kūrinių vaizduojama niūri Parodų rūmų (dab. ŠMC) erdvė („Parodų rūmai“, iš parodos skirtos Didžiojo spalio 50 – mečiui) su ties grindiniu it šachmatų žaidime palinkusia budėtojos figūra. Beje, žirgo figūrą menininkė neretai tapys ir vėlesniuose kūriniuose. Viename LDS pastato holų eksponuojamas didelio formato tapinys „Vaikas prie žemėlapio“ (1969. Drobė, aliejus 194x130) – taip pat nespindi optimizmu, greičiau dvelkia nevaikišku liūdesiu dėl pasaulio ateities.
Naujas tapybinės išraiškos paieškas atsiskleidžia vėlyvoji kūryba. Joje apstu su to meto viešuosiuose diskursuose naudojamos simbolikos, kasdieninio ir egzistencinio nerimo. Nerimo, net grėsmės nuojautos, tuo pačiu vaizduojamų objektų trapumas, perregimumas, nauja simbolika būdinga šiems kūriniams, „skurdėja“ darbų koloritas, kompozicijose atsiranda daug juodos spalvos ar juodų kontūrų. Makabriškai nuteikia ir tuo laikotarpiu tapyti amžininkų portretai, taip pat ir kasdieną naudojamų, ir muziejų ekspozicijose saugomų įrankių (durklo, kirvio, kardo) „portretai“. Tuo pačiu paskutiniaisiais gyvenimo dešimtmečiais sukurti kūriniai yra ne tik keistųjų devyniasdešimtaisiais vykusių procesų, bet ir kartu buitinio skurdo atspindžiai. Menininkė neapleidžia ir portreto žanro (dažnai portretuojama jos mama), pasitelkdama tam senas nuotraukas.
Motinos portretas. 1973
Nors byloje neaptiksime su kita menininkės veikla susietų dokumentų, tačiau vien tapymu Aldonos Molnikaitės asmenybė neapsiribojo. Menininkė nuolat publikavo tekstus apie meną to meto periodinėje spaudoje. 1973 metais pasirodė jos parengta monografija „Irena Trečiokaitė – Žebenkienė“. Ji taip pat įsitraukė į knygos apie Antaną Gudaitį ruošimą. Atskira jos gyvenimo dalis – gyvūnų globa. Ji buvo viena iš Gyvūnų globos draugijos organizatorių, dėjo pastangas kuriant Gyvūnų apsaugos įstatymą.
Ši personalinė Aldonos Molnikaitės kūrinių paroda siekė ištraukti iš užmaršties zonos kūrinius, tuo pačiu atversti LDS esančias ir kitas personalines menininkų bylas, skatinti atskirų menininkų kūrybos ar net visos epochos refleksijas ir šviežiu žvilgsniu pažvelgti į Dailininkų sąjungos kaip institucijos veiklą.
Saulė Marija Mažeikaitė-Teiberė
