Dailėraštis

Istorikė Rūta Paitian

Nuotraukoje: Austėja (kairėje) ir Goda (dešinėje) Lukaitės. Jorės Janavičiūtės nuotr.

Auksiniu rudenėliu alsuojančioje sostinėje gyvenanti, kurianti, na, o šįsyk drauge su sese prisimenanti vaikystę ir kūrybinio prado gimimą, Goda Lukaitė pakviečia puodeliui arbatos ir smagiam pašnekesiui. Nenuostabu, kad trims damutėms susitikus, įsičiauškėti nėra sunku, juolab, kai temos varijuoja nuo dailės prie muzikos, nuo Šiaurės pašvaisčių iki operos arijų viešose vietose. Na, bet apie viską nuo pradžių.

Susipažinkime su Lukaičių šeimos atžalomis, sesėmis Austėja ir Goda, kurioms meninis DNR kodas pasireiškia muzikiniu ir tapybiniu keliu. Kol Austėja darbščiai ir sistemingai siekė muzikinio olimpo, Goda aktyviai dirbo dailės lauke, tobulindama turimus įgūdžius bei įgydama naujų.

Sesės Austėja ir Goda Lukaitės jaunos, tačiau jau spėjusios ryškiai sužibėti kultūrinėje padangėje. Koncertai, spektakliai, filmai, personalinės ir grupinės parodos, plenerai, apdovanojimai. Tai – sunkaus darbo ir įdėtų didžiulių pastangų vaisiai, kurių Austėjos ir Godos biografijose netrūksta, o svarbiausia – biografijos tebepildomos.

Natūraliai kyla klausimas: kur yra viso to pradžia, nuo kada pasireiškė meilė menui ir polinkis į jį? Kaip abi patikino, šis jausmas užgimė dar vaikystėje.

Austėja: „Mus į meno pasaulį nukreipė tėvai, mane pradėjo vesti į „Liepaites“, Goda irgi kažkiek laiko ėjo.“
Goda: „Man labai nesisekė solfedis, tad po keturių metų su „Liepaitėmis“, mama nuvedė į dailės mokyklą.“

Kūrybinė gyslelė gaji Lukaičių šeimoje. Tėvai ne tik padėjo atrasti kūrybinius talentus, nukreipiant juos tinkama linkme, bet ir palaikė dukras, siekiančias savo svajonių profesijų būdami nors ir ne profesionaliu, tačiau ne ką mažesniu meniniu pavyzdžiu.

Austėja (kairėje) ir Goda (dešinėje) Lukaitės. Asmeninio archyvo nuotr.

Viena kitos palaikymas, skatinimas judėti pirmyn, kūrybinių kelių ieškojimas, eksperimentavimas – Lukaičių bendrystės ašis. Prieš pora metų socialiniame tinkle pasirodė sesių Lukaičių kalėdinis sveikinimas. Žavus kūrybinis duetas: Godos sukurtas „Žalias suvokimo kambarys“ ir angeliškas Austėjos balsas. Išties pasakiškas motyvas, dovana visai socialinio tinklo bendruomenei.

Austėja: „Mes visada vienokia ar kitokia forma dalyvaujame viena kitos kūryboje. Aš dainuoju Godos parodų atidarymuose, Goda man padeda su reklaminėmis koncertų skrajutėmis, rūpinasi jų dizainu“.
Goda: „Buvo atvejis, kai Austėja pasirodė viename spektaklyje, aš, būdama dar pirmakurse, buvau viena iš scenografių, rūpinausi kostiumų dizainu. Visai neseniai susikūrėme bendrą profilį instagrame ir turime planų ateičiai, bet kol kas nenorime jų atskleisti“.

Goda Lukaitė „Tolyn“ (aliejus, drobė; 100x100; 2018)

Gražūs sesių santykiai su švelniai kandžiais „patraukimo per dantį“ intarpas negali nežavėti, o humoro jausmas užkrečia. Godos pasiteiravus, kokios muzikos ji klauso tapydama, ji paklausė savo sesers, ko ji klausosi dainuodama?

Austėja: „Dažniausiai pianistės“. Išgirdus apie Godos atgimusią meilę fotografijai, paaiškėjo, kad ji sugrįžo kartu ir su Austėjos noru pozuoti. „Godai vėl grįžo noras fotografuoti, o man pozuoti“, – teigia Austėja. „Na taip, jai patinka maivytis“, – tarsteli Goda.

Austėja Lukaitė. Nuotr. autorius – UAB Fotopolis

Sesių kūryboje matoma nostalgiškos melancholijos apraiškų, kurios pasireiškia Austėjos lyriškame muzikos repertuare, o Godos – vidinio pasaulio atspindžiais, atgulusiais drobėse, nukeliančiais žiūrovą į kitas laiko dimensijas. Pasiteiravau, kaip pavyksta išlaikyti tą ribą tarp liūdesio, kuris įkvepia ir liūdesio, kuris demotyvuoja?

Goda: „Tapyba yra individuali ir vieniša, žmonės atsiranda, organizuojant parodas, dalyvaujant pleneruose. Patapius norisi žmonių, išsibuvus viena, ieškau kompanijos. Išeina tokios svarstyklės. Nereikia gyventi kaip kokiam hedonistui, reikia ir to liūdesio, nes jis yra gražus“.
Austėja: „Man atvirkščiai – aš visą dieną praleidžiu tarp žmonių, tad vienumoje pasikraunu iš naujo, o padeda ir tvarkymasis namų, ir pasivaikščiojimas prie ežero, ir serialų žiūrėjimas. Tokiu būdu išlaikau tą ribą.“

Austėjai ir Godai Lukaitėms vidiniam atsistatymui padeda viena kitos kompanija, galėjimas susiskambinti viduryje nakties ir susitikti išgerti arbatos. O taipogi kartu išvažiavimas kažkur už miesto pasibūti gamtoje, kuri it nuolatinė mūzų rezidencija, neišsenkama kūrybinės ramybės oazė rutinos iškamuotoms menininkių sieloms.

Goda Lukaitė. Iš plenero Bernardinų bažnyčioje (2018 m.). Nuotr. autorius – Algimantas Aleksandravičius.

Ne ką mažesnis energetinės įkrovos šaltinis yra meno bendruomenė, sujungianti tiek dainininkus, tiek dailininkus, tiek ir kitus kultūros atstovus, kurių tarpusavio atmosfera turi įtakos kiekvienam menininkui.

„Vienas lauke – ne karys“ – populiarus posakis, iliustruojantis, kad darnūs santykiai meno bendruomenėje yra svarbus veiksnys, skatinantis ne tik pasisemti išminties, išgirsti įvairių patarimų ar prisigaudyti kūrybinių motyvų, bet ir kurti Lietuvos labui, garsinant ją už jos ribų. Sesės Lukaitės džiaugiasi galėdamos savo kūryba prisidėti prie šalies kultūros lauko augimo bei būti meno bendruomenės dalimi.

Goda: „Kaip ir minėjau, tapyba yra gan vienišas užsiėmimas, kuris akstina atsigręžti į save, tačiau vis tiek norisi neužsidaryti vienumoje, tad bendravimas su kitais menininkais leidžia pasikrauti nauja energija, skatina tobulėti, konkuruoti. Sveika konkurencija yra labai geras dalykas, jis motyvuoja, kursto judėti toliau. Ne ką mažiau yra svarbus palaikymas, tačiau aš esu už tai, kad neturėtų būti peržengta riba, tarp parėmimo ir užliūliavimo. Tarkim, jei matai, kad kažkas kažką prastai nutapė ir žinai, kad tas asmuo gali tikrai kur kas geriau, tai reikia tinkama forma ir neįžeidžiant jam tą pasakyti, kad galėtų pasimokyti ir pasitaisyti“.

Austėja Lukaitė. Nuotr. iš asmeninio archyvo.

Sukauptos patirties aruodas neišsenka, jis nuolat yra pildomas vienokiais ar kitokiais išgyvenimais, įvykiais, istorijomis. Per jas mes susitapatiname su kitais asmenimis, mus ištikusios situacijos gali ištikti ir kitus, tad pasidalijimas patirtimi, savo žiniomis yra labai reikalingas. Tokiu būdu praturtiname ne tik kitą asmenį, bet ir patys save, galėdami kažkuo padėti, būti naudingais. Ilgainiui patirtis tampa išmintimi, o išmintis neretai pasireiškia edukacijos pavidalu, su kuria tiek Goda, tiek ir Austėja yra susidūrusios. Savo sukauptomis žiniomis Goda dalinosi vienoje iš sostinės dailės mokyklų, kurioje mokė vaikus tapybos meno paslapčių.

Goda: „Man patinka geri vaikai, tie motyvuoti, kurie jau jauname amžiuje noriai dirba, stengiasi“.
Austėja pritaria sesei pridurdama: „Edukacija man yra vis dar didelis iššūkis ir aš jaudinuosi, tačiau neabejoju, jog darbas su vaikais yra labai prasmingas. Man labai patinka tos visko norinčios akys. Juk užaugus visada atsiminsi, kad kažkas vaikystėje tau paliko labai didžiulį įspūdį, kad patiko koks krepšininkas ar dainininkas, tad mintis, kad besidalindama muzikos paslaptimis galiu tapti vienu jų, išties įkvepia“.

Goda Lukaitė. Smaragdinis miškas (aliejus, drobė; 150x300; linoleumo antspaudai; 2018).

Kai pokalbis įdomus, laikas tarsi pakimba ore, pašnekesio dalyviams sukurdamas atskirą erdvę, iš kurios nesinori pabėgti. Diskutuojant apie menininko profesijos teikiamus malonumus bei neišvengiamus sunkumus, nejučia ateina vakaras, kuris tampa priminimu, kviečiančiu sugrįžti į kasdienybę, neatsiliekant nuo niekad nesibaigiančių dienos darbų. Tad klausiame sesių Lukaičių, kokių patarimų jos turi būsimiems menininkams, kurie mąsto apie šių romantizuotai žavingų specialybių pasirinkimą?

Goda Lukaitė: „Aš labai nemėgstu tų posakių: „Jei gali netapyti, netapyk“, „Jei gali nedainuoti, nedainuok“. Jie labai demotyvuoja ir nieko gero neduoda. Manau, kad yra labai svarbu dar besimokant galvoti apie tai, kaip reikės išgyventi, baigus mokslus, kad galėtum ir kurti, ir turėti iš ko gyventi bei daryti kuo daugiau, kaupti patirtį iš įvairių veiklų. Manau, kad tai yra svarbu, siekiant išvengti šoko po akademijos“.
Austėja Lukaitė: „Aš manau, kad svarbiausia yra teisingai susidėlioti savo prioritetus. Reikia norėti, tikėti ir siekti savo svajonės, viskas ateina su laiku. Jei tikrai nori kažką pasiekti, reikia užsimerkti, užsikimšti ausis ir daryti. Jei nepavyko šiandien, pavyks rytoj. Nevalia nuleisti rankų ar bijoti to, ką pasakys kiti. Reikia būti stipriam ir eiti savo svajonės link. O kad kelias būtų lengvesnis, svarbu neprarasti optimizmo, nepasiduoti ir tikėti, kad anksčiau ar vėliau tikrai pasiseks“.