XVII-oji Vilniaus tapybos trienalė turėjo įvykti dar 2019 m., tačiau įvairūs veiksniai ją nubloškė į pačią 2020-ųjų pabaigą ir be kita ko dar būdraujant – ar projektas tikrai bus įgyvendintas. Visos aplinkybės iki paskutinių sprendimų minučių buvo atidžiai stebimos, idant žinotume, kuria kryptimi judame toliau. Trienalės tema, kuri buvo paskelbta šių metų kovo mėn. ūmai ištikus karantinui, sustiprino izoliacijos ir determinacijos sampratas ir išskleidė jas kaip aktualybę gyvenamosios dabarties fone. Menas kaip viena iš pasipriešinimo ir atsiribojimo formų įgavo ypatingą reikšmę ir organizuojant trienalę ši būsena rodėsi kaip niekad arti – kūryba ėmė veikti kaip integrali socialinio diskurso dalis, o socialinės plotmės pavidalai tapo tapybinio turinio valiuta.
Šių metų trienalė vyko atviro kvietimo principu. Paskelbus konkursą, paraiškas dalyvauti galėjo teikti visi norintys. Iš sulauktų kone 200 paraiškų, pirminiame etape atrinkta per 100, kol dėka suformuotos komisijos ir bendrakuratorių, galiausiai sudaryta daugiau kaip 40-ies lietuvių ir daugiau kaip 20 užsienio menininkų darbų kolekcija. Užsienis šiemet, beje, taip pat „susitraukė“ – dėl judumo ribojimų, valstybių užsidarymo, geografinė aprėptis įtraukė artimiausią teritoriją – Baltijos šalis ir Lenkiją – taip, viena vertus, apmąstant regiono kultūrinius kontekstus, kita vertus, sugrįžtant prie pirmosios, 1969 m. surengtos Vilniaus tapybos trienalės, apsiribojusios kaimyniniu tarptautiškumu, idėjos.
Tačiau nepaisant nestabilumo ir vis išnyrančios nežinios dėl rytojaus, renginys įvyksta. Kaip ir planuota – gruodžio 8 d. Tikimasi, kad jam tęsiantis iki 2021 m. kovo pabaigos, žiūrovai dar turės galimybių parodas, kurios išsidėstė dviejose lokacijose, aplankyti fiziškai. Iki tol organizatorių vardu kviečiame dalyvauti visuose virtualiuose ir medijuotuose parodų patyrimuose.
Kadangi tema apeliuoja į maišto formas ir pasipriešinimą, neatsitiktinai viena parodų vyksta buvusiame ginklų sandėlyje, t. y. Arsenale, kur šiandien funkcionuoja Taikomosios dailės ir dizaino muziejus. Antroji trienalės dalis keliasi į urbanistinę periferiją – Naująją Vilnią – kur neseniai duris atvėrusi nauja kultūros erdvė „Dūmų fabrikas“ kone fiziškai pagrindžia atskirties, izoliacijos ir paribio poziciją. Būdamas nutolęs nuo miesto centrinio mazgo, fabrikas steigia alternatyvų kultūrinį centrą miesto pakraštyje, taip tarsi dekonstruodamas didžiųjų miestų kaip galios centrų rakursą.
Visa tai negalėjo įvykto be didžiulės komandos įdirbio, sinchronizacijos ir geranoriškumo, todėl atsižvelgiant į (meta)stabilią dabarties būseną, labiausiai dėl trienalės noriu padėkoti prie jos dirbusiems žmonėms.
Padėkoti tiems, dėl kurių pastangų šių metų trienalė įtikrovinta, kurie skirtingose projekto stadijose vienu ar kitu pavidalu, tiesiogiai arba nebūtinai, prisidėjo prie turinio kūrimo, projekto vykdymo, veiksmų koordinavimo. Didelė atsakomybė šioje globaliai išsibalansavusioje situacijoje organizuoti tarptautinį renginį ir esu dėkinga Lietuvos dailininkų sąjungai už šią iššūkių kupiną patirtį. O visiems instituciniams projekto partneriams – už tai, kad 2020 m. tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė yra, nors daugybę kartų rizikavo būti [ne]Vilniaus [ne]tarptautine ir [ne]trienale.
Už aktyvumą, pirmiausia, norisi padėkoti daugiau kaip dviem šimtams menininkų, aplikavusių trienalės atrankai bei atsiprašyti tų, kurie šį kartą negavo teigiamo atsakymo dalyvauti;
Kelioms dešimtis trienalei atrinktų autorių už šiuolaikinės tapybos pulsą palaikančią jų kūrybą ir bendradarbystę skolinant kūrinius parodoms;
LDS Vilniaus tapytojų sekcijai už tai, kad nepaisant nuolat kintančio ir nestabilaus viso sociokultūrinio konteksto šiais metais, skatino ir palaikė iniciatyvą neatidėti trienalės rengimo;
Lietuvos kultūros tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybei už finansinę paramą;
Buvusiai LDS pirmininkei Editai Utarienei už aktyvias ekspozicinių erdvių paieškas ir derybas;
Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus vedėjai Džiuljetai Žiugždienei, administratoriui Albertui Spėčiui bei techninei komandai; ir Dūmų fabriko vadovei Gretai Zakarevičienei už bendradarbiavimą ir optimalių sprendimų paieškas;
Tapytojai Arūnei Tornau už įžvalgas pirminėse idėjų generavimo stadijose;
Prof. Kristupui Saboliui už tai, kad pati pirmoji asmeninė nuotolinio darbo patirtis per jo paskaitas tik prasidėjus pavasario karantinui, padėjo galutinai suformuoti socialines aktualijas referuojančią trienalės temą;
LDS pirmininkei prof. Eglei Gandai Bogdanienei už pasitikėjimą, komandos telkimą įvairiuose sprendimuose ir sklaidos iniciatyvas;
Arvydui Žalpiui už tarpininkavimą su Torunės centru ir kritišką žvilgsnį dalyvaujant menininkų atrankoje. Taip pat kitiems atrankos komisijos nariams, skyrusiems savo laiko tikrai didelei kūrinių peržiūrai – dr. Žygimantui Augustinui, Jolantai Marcišauskytei-Jurašienei, Algiui Griškevičiui;
Už bendradarbiavimą sudarant užsienio dalyvių kolekcijas ir už tarptautiškumo aspekto išlaikymą dėkojame Torunės šiuolaikinio meno centrui, ypač jo vadovui Krzysztof Stanislawski, bei komandai už operatyvumą - Paulinai Kuhn, Martai Pisarskai ir Wojciech Ruminski. Taip pat Estijos dailininkų sąjungai ir Tapytojų sekcijos pirmininkei Tiiu Rebane už sklandžią komunikaciją ir tarpininkavimą. Rygos galerijai „Maxlas XO“ bei Ilzei Žeivatei už latvių kolekcijos kuravimą;
LDS ūkvedžiui Dainiui Petkevičiui už sistemingą logistiką ir atidumą transportuojant kūrinius įvairiomis kryptimis;
Audriui Antanavičiui už procesų koordinavimą ir visai jo komandai už techninį erdvių ir ekspozicijos išpildymą Arsenale;
Jonui Aničui, Taurui Kensminui, Mykolui Saukai ir Teodorui Malinauskui už profesionalumą įrenginėjant parodą Dūmų fabrike;
Dizaineriui Pijui Burakui už spartų kūrybiškumą bei atidumą turiniui, kuriant reprezentacijas,
Tapytojams Vitai Opolskytei ir Kazimierui Brazdžiūnui už jaunųjų tapytojų konteksto išskleidimą, įžvalgas ir jaunuosius kūrėjus koordinuojančią komunikaciją,
Menotyrininkei Monikai Valatkaitei už užsienio menininkų peržvalgas,
Estų avangardistui Raul Rajangu už tai, kad asmeniškai atvežė savo kūrinius iš Talino į Vilnių,
Viešųjų ryšių specialistui Andriui Grigalaičiui už sveiką cinizmą, sklaidos idėjas ir post-produkciją,
Tomui Meleškai už lauko reklamų strategiją,
Matui Drukteiniui už ekspozicijų skaitmenizavimą ir išplėtotas sklaidos galimybes,
Petrui Jurkštui už kokybiškus spaudos sprendimus,
LDS koordinatorei Eglei Indriūnaitei už daugybę dokumentų, parašų ir skenavimo procedūrų,
Buhalterei Irenai Adomaitienei už greitus transakcijų procesus,
Ir ypač - architektui Dariui Baliukevičiui už aktyvų įsitraukimą į daugybę organizacinių klausimų, nepriekaištingą architektūrinio projekto turinio pateikimą, sklandų procesų valdymą, pozityvią komunikaciją ir meilę savo darbui,
Ir žinoma, pagrindiniam bendražygiui šiame kūrybiniame ir organizaciniame procese – Linui Liandzbergiui – už įvairialypę pagalbą, racionalų atsakomybių pasiskirstymą, iniciatyvumą, aktyvią komunikaciją visais reikiamais kanalais bei nesuskaičiuojamą kiekį puodelių kavos, išgertų kontempliuojant, diskutuojant, sprendžiant ir koordinuojant.
Labai visiems ačiū.
Ir netgi toks platus sąrašas nėra baigtinis – daug asmenų prisidėjo patarimais, pasiūlymais, dalindamiesi nuomonėmis ir kompetencijomis.
Didžiulė organizacinė komanda lemia ne tik projekto struktūrą, bet ir daugybę galutiniame rezultate nebepastebimų procesų. Šie procesai nebūtų galimi bet socialinės plotmės, projekto rengėjų, partnerių ir dalyvių įsitraukimo. Tarptautinės tapybos trienalės organizavimas visuotino nestabilumo ir nerimo laikais ypač atskleidė komandinio darbo ir sinchronizacijos svarbą. Esu iš tų žmonių, kurie iš kino salės išeina tik pasibaigus titrams, tad labiausiai šiame projekte džiaugiuosi tokia gausa prisidėjusių ir dirbusių žmonių.
Manyčiau, nūdienos izoliacijos kontekste socialiniai ryšiai kaip niekad įgavo svarumo ir pagrindė savo nepertraukiamą santykių dinamiką ir tarpusavio sinergiją. Net jei menas kuriamas per pasipriešinimą ir maištą, socialinė plotmė suneria visus lauko veikėjus į vieną tinklą, kuriame determinacija įgauna ne tiek galios laukų, kiek komunikacijos tvermės ir būtinybės pavidalų.
Projekto vadovė Evelina Januškaitė-Krupavičė
