Dailėraštis

Prof. dr. Remigijus Venckus

 

Lietuvoje gerai žinomas meno profesorius, dailininkas grafikas Vaidotas Janulis mus vis dar stebina savo kūryba. Ją apibūdinti nėra įmanoma pasitelkus vien tik žanrą nusakančią leksiką. Profesoriaus kūryba išsiskiria savo tarpdalykiškumu, eksperimentiškumu ir netgi nuoširdžiu savojo ryšio su aplinka perteikimu. Rašyti šį tekstą mane paskatino naujausias V. Janulio kūrybą reprezentuojantis leidinys, meno objektų katalogas – „Vidinės atminties archyvas“, kurį rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Leidinio bibliografiniai duomenys: Janulis, V., (2020). Vidinės atminties archyvas: meno objektų katalogas. Šiauliai: Maisara. [125 p.; Tiražas 80 egz. ISBN 978-609-8186-02-4] [į anglų kalbą vertė Tarutytė, G.; į latvių kalbą vertė Čačka, M.]

 

Prieš pradedant detalią leidinio analizę pirmiausiai verta paminėti esminiu kūrėjo biografijos faktus. V. Janulis gimė 1957 m. Šiauliuose. 1982 m. baigė Šiaulių Universiteto Menų fakultetą. Nuo 1982 m. dirba Šiaulių Universiteto Menų fakultete, šiuo metu jis yra Menų katedros profesorius. Dėsto grafikos ir kaligrafijos meną, piešimą. Nuo 1982 m. dalyvauja tarptautinėse, respublikinėse, užsienio parodose Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Olandijoje, Belgijoje, JAV, Australijoje, Meksikoje, Lenkijoje, Anglijoje, Ukrainoje, Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Rumunijoje, Japonijoje. Menininko kūryba plėtojama lakštinės grafikos, ekslibriso, knygų iliustracijos, kaligrafijos, akvarelės, objektų, ir instaliacijos srityse. Dailininkas yra surengęs per 40 personalinių parodų. Tarptautinėse trienalėse bei bienalėse pelnė pirmas, antras, trečias vietas. Apdovanotas diplomais ir prizais. Nuo 1992 m. Vaidotas Janulis yra Lietuvos Dailininkų sąjungos narys.

 

V. Janulio kūrybą pristatantis leidinys kelia esminį klausimą apie atmintį. Juk iš ties menininkui atmintis yra be galo svarbi. Per atmintį kūrėjas formuoja ir puoselėja savo meninę kalbą. Atminties pagalba jis suvokia savo vietą erdvėlaikyje bei tokiu būdu tampa savotišku erdvėlaikio tyrinėtoju. Tiesia, čia tyrinėjimo instrumentai saviti, visiškai individualūs, kaip ir pats pasakojimas apie erdvę, laiką ir atmintį, galintis atsiverti kaip intymus, asmeniškas labiau jusliškas ir kiek mažiau griežtai logiškas reiškinys.

Leidinyje reprezentuojami kūriniai sudaryti iš pakabų rūbams ir bičių korių, kuriuose vašku sulietos ar įlietos nuotraukos. Eksponatai primena ant pakabų persvertus rūbus arba dvišlaičio pastato siluetus. Istorija tapusios nuotraukos, senos pakabos ir vaškas, iš kurio gaminamos žvakės, kvestionuoja ir verčia prisiminti ne tik regos, bet ir taktilikos bei uoslės pagalba nutinkančias patirtis. Tad šiuo atveju galima konstatuoti, kad archyvas yra ne tik vizualus, bet ir metafizinis (labiau nujaučiamas).

 

V. Janulio kūriniai provokuoja įsivaizduoti lietimą būtent tos aplinkos kuri vaizduojama vašku sulietuose fotografijose. Šiuo atveju taktilika gali būti traktuojama kaip praktika, atliekama tam tikroje ne visada apčiuopiamoje substancijoje – t. y. vidinės atminties archyve. Šis taktilikos be realios taktilikos gestas yra nulemtas už vizualumo ribų esančio ankstesnio archyvo; t. y. archyve kaip intertekste žaidžia kiti tekstai, kiti archyvai, kitos patirtys. Visa tai jau yra išgyventa, matyta, atmenama fragmentiška ir vėl atkuriama spontaniškai. Šis V. Janulio, vienu metu kuriamas vizualus ir nevizualus, archyvas yra panašus į daugiasluoksnią pasąmonę, kurioje žaidžia ne tik įvykusi, bet ir įsivaizduojama (galimai buvusi) patirtis.

Archyvas turi tikslą, jis nėra neutralus; jo intencija – atskleisti patirtį, kuri jau įvyko praeityje ir liko atmintyje bei pasąmonėje. Vidinės atminties archyvas formuojamas kaip koliažas, kuriame savosios ir kito kultūros tektų pėdsakai persipina. Archyvas skaitomas kryptimi iš dabarties į praeitį, o skaitant praeitį siekiama susieti archyvą su dabartimi. Tad archyvo pagalba V. Janulis sudrumsčia mūsų dabarties tėkmę.

Pabaigai galima konstatuoti, kad V. Janulis vienu metu sukuria ir fizinį ir metafizinį archyvą, kaip sąmonės ir pasąmonės prigimtyje egzistuojančią sąveiką. Per šį ryšį išskiriama ir tai, kas jungia, ir tai, kas skiria. Tarp skirtingo pobūdžio archyvų egzistuoja tam tikri susikirimai, tarytum siūlės ir randai. Metafiziniame archyve veikia žymintys atmintį, intuityviai pastebimi ir individualiai artikuliuojami praeities pėdsakai, o tai, kas atitinka fizinį-archyvą, dažniausiai pasirodo labiau aprašant kūrinio formą.