Rugsėjo 4-13 d. Žagarės regioniniame parke ir virtualioje erdvėje įvyko tarptautinė menininkų rezidencija, dedikuojama žemės ir aplinkos menui.
Žemės menas – dar praeito amžiaus 7 deš. užgimusi meninė kryptis, skiriama specialiai kraštovaizdžiui, (per)formuojant tam tikrą gamtinę aplinką, joje sukuriant dažniausiai laikinas struktūras ir objektus, panaudojant gamtoje randamas medžiagas ir elementus (pvz. žemę, riedulius, augaliją, vandens telkinius). Vieni esminių žemės meno kūrėjų tikslų – praplėsti meno ribas, ugdyti ekologinį sąmoningumą, kritikuoti vartojimo kultūrą ir meno rinkos reikalavimus. Ne menkiau svarbus ir meninių praktikų perkėlimas iš didmiesčių į nutolusias, mažiau urbanizuotas vietoves, todėl nedidelis Šiaurės Lietuvos miestelis – Žagarė – rezidencijai buvo pasirinktas neatsitiktinai. Reziduojantiems menininkams suteikiama unikali galimybė kurti meno kūrinius regioniniame parke, kuris buvo įsteigtas siekiant išsaugoti Švėtės paslėnių ir Žagarės miško kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes. Žagarės rezidencijos metu kuriami kraštovaizdžio savybes subtiliai akcentuojantys, gamtai draugiški, efemeriški, palaipsniui išnykstantys kūriniai iš natūralių, organiškų medžiagų.
Danielius SODEIKA. Krūsnis
Renginio planus pakoregavus pandemijos suvaržymams, į Žagarę turėję atvykti užsienio menininkai rezidencijoje dalyvavo virtualiai. Priversti apriboti savo mobilumą, dalyviai kūrybiškai pasinaudojo nuotoliniu rezidencijos formatu ir sukūrė žemės meno kūrinius, išsirinkę gamtines erdves savo šalių ribose (Valės kaime, Latvijoje, Tőtevény miške prie Budapešto, Borgo val di Taro miestelyje, Parmoje). Tuo tarpu pačioje Žagarėje rezidavo ir miestelio apylinkėse kūrinius sukūrė lietuvių menininkai.
Sanda ZEME. Paliesti dangų
Rezidencijoje dalyvaujantys menininkai buvo kviečiami pasirinkti kuo paprastesnes, natūralesnes, palaipsniui nykstančias medžiagas. Kai kuriems dalyviams laiko, erdvėlaikio sąvoka tapo įkvėpimo šaltiniu ir išraiškos priemone. Italų menininko Stefano DEVOTI kūrinyje „Belaikė kolona: visuomet čia buvau“ vertikali medinė skulptūra veikia kaip asmeninio ir egzistencinio laiko patyrimo matuoklė, tarsi valandas, minutes ir sekundes šešėliu žymintis saulės laikrodis. Kūrybos proceso pabaigoje autorius sudegina koloną, pabrėždamas laiko cikliškumo idėją, amžiną mirties ir atgimimo seką. Savo ruožtu menininkės Židrijos JANUŠAITĖS kūrinys „Belaikis“ – performatyvus ėjimas ratu aplink šimtametį Žagarės ąžuolą – tai linijinės laiko sampratos kvestionavimas, būsena, kai prarandamas laiko pojūtis, ir apie 30 valandų trukusį pasivaikščiojimą liudija tik koncentriniai apskritimai, matomi iš paukščio skrydžio.
Židrija JANUŠAITĖ. Belaikis
Rezidencijos menininkai taip pat plėtojo priebėgos, namų, buveinės ir civilizacijos temas. Eglės MASKALIŪNAITĖS „Ilgesys“ – su gamta susiliejantys, Žagarės miško tankmėje vos įžiūrimi objektai, sukurti iš medžio šakų – tarsi gultai, kuriuos surenti netikėtai atsidūręs miške, besirūpindamas nakvyne. Danielius SODEIKA savo darbui „Krūsnis“ suteikia pirmapradę, beveik mitologinę reikšmę: iš akmenų sudėliota krūsnis – tai pasaulio vidurys, aukuras, dievų krosnis, namų šventovė arba vėlių buveinė. Jānis GUTĀNS-GRASIS (Latvija) kūriniu „Viduje“ vysto pažeidžiamumo ir saugaus prieglobsčio dialektiką, taip pat nevengdamas ir kosmogoninių motyvų. „Namus“ stato ir István ERŐSS (Vengrija): pasipriešindamas entropijos dėsniams, jis iš griuvėsių atkuria sunykusią miško trobelę ir leidžia gamtai įsikurti ant jos stogo („Geltonas namas“).
István ERŐSS. Geltonas namas
Gretos KARDI-KARDIŠIŪTĖS žemės meno kūrinį „Raktaraštis“ įkvėpė Žagarės erdvė bei istorija. Menininkė pasirinko senovės lietuvių audinių rašto motyvą, vadinamą ketvirtainiu, ir naudodama medinius pagaliukus, „išsiuvinėjo“ raštą kalvos šlaite. Kūrinys, primenantis QR kodą su užkoduota informacija – tarsi nuojauta apie slypinčius, dar neatrakintus Žagarės lobius ir paslaptis.
Greta KARDI-KARDIŠIŪTĖ. Raktaraštis
Tarp kitų dalyvių pasirinktų temų – erdvių peržengimo, slenksčio, portalo, anapusybės apmąstymai. Latvių menininkė Sanda ZEME kuria beveik magišką objektą iš žemių, akmenų ir veidrodžių: žaisdama atspindžiais autorė pasiekia žemės ir dangaus susijungimo iliuziją („Paliesti dangų“). Tuo tarpu vengrų kūrėja Réka SZABÓ išraiškingomis objekto „Anapus realybės“ formomis tarsi įrėmina pasirinktą peizažą, o kartu leidžia kalbėti apie ribą tarp realaus ir neužčiuopiamo, tarp tikrovės ir subjektyvaus žvilgsnio. Kaip ir dauguma kitų menininkų dėl pandemijos negalėdama ištrūkti iš fizinės aplinkos, menininkė susikuria langą erdvėje, simboliškai rezonuojantį su virtualios rezidencijos idėja.
Réka SZABÓ. Anapus realybės
Visų dalyvių meninės intencijos, kūrybos procesai bei rezultatai buvo pristatyti virtualioje erdvėje bei po-rezidencinėje parodoje Žagarės dvare (Malūno g. 1, Žagarė), vyksiančioje iki spalio 1 d.
Rezidencijos menininkai: Stefano Devoti (IT), István Erőss (HU), Jānis Gutāns-Grasis (LV), Židrija Janušaitė (LT), Greta Kardi (LT), Eglė Maskaliūnaitė (LT), Danielius Sodeika (LT), Réka Szabó (RO-IT), Sanda Zeme (LV).
Eglė MASKALIŪNAITĖ. Ilgesys
Stefano DEVOTI. Belaikė kolona
*Straipsnio iliustracijoje - Jānis GUTĀNS-GRASIS. Viduje
Rezidencijos kuratorė: Židrija Janušaitė.
Rengėjas: Dailininkų sąjungos galerija (Vilnius).
Partneriai: Žagarės regioninio parko direkcija, Joniškio žemės ūkio mokykla, Žagarės girininkija, Žagarės kultūros centras.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Žagarės seniūnija, Lietuvos dailininkų sąjunga.
