Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Paroda „Bendradarbiai“ tapo maloniu netikėtumu. Į mintis, pajautas vis sunkiau prisibeldžia baltas kubas su kad ir meistriškai, konceptualiai ištapytais paveikslais.
Šioje parodoje, vos užlipus laiptais, užklumpa netikėta disorientacija. Prireikia laiko, kol akys apsipranta su ryškiomis šviesomis, protas atskiria, kur baigiasi patalpa ir prasideda jos atspindys.
Esame buvusiose „Telia Nemuziejus“ patalpose. Šios LDS priklausančios patalpos šiuo metu nenaudojamos – pakibusios, įstigusios tarpinėje būsenoje. Erdvės tarsi padiktuoja koncepciją. Parodą galima atrakinti „tarpinių būsenų“ visrakčiu.
Ir tokia koncepcija atrodo kaip niekad aktuali, o galbūt – nesibaigiančiai aktuali, tik nagrinėjama vis naujomis formomis. Visa kultūra pakibusi nežinioje. Niekas nežino, kada bus reikalinga vėl atsisakyti renginių, o gal to bus išvengta. Kada vėl aplinkybės privers sulįsti į skaitmeninį pasaulį.
Tikriausiai ne veltui būtent po karantino atsirado tiek daugiau stipriai patyriminių meno apraiškų. Imersiniai spektakliai pasipylė vienas po kito. Kultūros pasaulis išsiilgęs buvimo „čia ir dabar“, buvimo drauge, buvimo bendruomenėje, buvimo su bendradarbiais.
Parodos anotacijoje neatsitiktinai rašoma: „Parodos svarbiausias elementas esi TU! Ateik, integruokis ir tapk BENDRADARBIU!“ Šis šaukinys, rodos, kiek pataikauja žiūrovui, bet ne. Tai visiškai pagrįsta vilionė ateiti. Patirti nesvarumo būseną, judėti erdvėje, stebint kaip kūriniai komunikuoja su buvusių šeimininkų paliktais laidais ir nurengtomis, apnuogintomis, margomis sienomis bei grindimis.
Kodėl ši kompanija pasivadino bendradarbiais? Visi jie – iš Šiaulių. Visi jie – skirtingų medijų atstovai. Visų jų kūriniai bendradarbiauja tarpusavyje, su erdve, ir su žiūrovais.
Pirmiausia dėmesį prikausto Broniaus Rudžio kuprinių litanija. Permatomose kuprinėse – triraidžiai žodžiai, kurie, kaip pastebi autorius, staiga gali visiškai pakeisti minties prasmę. Tokie trumpi ir tokie galingi: bet, gal, dar, vos ir pan. Šie žodeliai teiginį paverčia abejone – tarpine būsena.
© Bronius Rudys
Kuprinės – su pačiu autoriumi glaudžiai susijęs provaizdis. Jis – dėstytojas, buvęs mokytojas, mokyklos direktorius. Priemonė atkeliauja iš pačios jo kasdienybės. Veidrodis padvigubina kuprinių rikiuotę. Žodžiai tarsi atsikartoja aidu. O kas priešpiečiams? Kibiras su popieriniais keksiukų indeliais. Šis autorius jaučia ritmą, vienu žvilgsniu pamato proporcijas, jo akyse viskas tampa struktūra, geometrika – jis akies mirksniu bet kokią formą gali suskaidyti iki Aukso pjūvio ir Fibonačio sekos.
Apsisukus, pasitinka siena ir metalo estetika. Dainiui Trumpiui, kaip postmoderniam kūrėjui, įdomus ne kūrybinis rezultatas, bet kūryba kaip nuolatinis procesas ir kismas. Jo instaliacija – tarsi čia buvusi, ji žaidžia su atidengto vamzdžio sidabriniu matiniu spindėjimu. Palankstytoje skaidrioje atraižoje žaidžia lempos lazeriniai brūkšniai. Nesimetriškos daugiakampės formos kviečia į kreivų veidrodžių karalystę.
© Dainius Trumpis
Kitas serijos objektas „armonikėle“ sulanksto metalą ir atkartoja sienos dėmes. Paskutinysis serijos dalyvis taip pat asociatyviai žaidžia su sienos koloritu ir dėmių formomis. Juostelės imituoja statybose naudojamą lygios linijos lipnią juostelę. O šiaip bendras vaizdas primena mokyklinę lentą su kempine. Bet gal tik todėl, kad prieš tai tyrinėjau kuprinių kūrinį. Šie kūriniai – chameleonai, jie pakibę tarp autonomiškumo ir tapimo erdvės dalimi.
Vaiva Koveraitė-Trumpė prisijaukina, suasmenina erdves, praplečia pačios erdvės sąvokos reikšmę. Ant juodo debesies vakuume pakibęs griaučiais tapęs apleistas arba nebaigtas statyti – tarpinėje būsenoje užstrigęs – pastatas. Darbą kiaurai perverianti lempa juodą paverčia ruda – lyg pasenusio ar apdegusio laiško popieriaus atspalvis.
© Vaiva Kovieraitė-Trumpė
Šventas greito maisto verslininkas – prieš akis išnyra jų absurdiškos ir su realybe prasilenkiančios gamtą ir sveiką mitybą giriančios reklamos. Berniukas sukryžiuotomis rankomis ir kreivas kubas. Sakoma, namai ten, kur šeima. Šeima tam tikra prasme, šio posakio logika sekant, yra erdvė.
Živilės Spūdytės-Blėdės (Žvėrūnos) kūriniai, rašoma, pakibę tarp reklamos objekto ir meno kūrinio. Jos kūriniai – mūsų kartos kvintesencija: tas siurrealizmas, daug vaizduotės, truputis „patraukimo per dantį“, stiprus absurdo pojūtis, aukštojo ir žemojo registrų, skirtingų kontekstų apjungimas, toksiškas koloritas. Kuriama erdvė: kosminė, tiek tiesiogine, tiek ta metaforine „visiškas kosmosas“ prasme.
.jpg)
© Živilė Žvėrūna
Andrius Grigalaitis – miglos fotografijų meistras. Migla neatpažįstamai pakeičia kraštovaizdžius, suteikia jiems mistikos, keistumo, magijos. Ateiviškos rituališkai ratu apsuptos šieno kaugės, persidengiantys medžių portretai, paparčių miškas, lizdas, lėktuvo lango sulopyti žemėlapiai. Tarp atpažįstamo ir nepažinto, realaus ir legendinio.
© Andrius Grigalaitis
Stovint ant permatomų grindų lopinėlio stebeiliju į akyse mirguliuojančias Tomo Andrijausko ant kino juostos užbertų chemikalų paliktas dėmes. Tarp filmo ir jo paneigimo. Meditacinis potyris.
© Tomas Andrijauskas
Bendradarbiai sėkmingai prisijaukino erdves, nenustelbė jų ir patys nebuvo jų nustelbti. Ir šioje erdvėje būtina pabūti, nes visi šie kūriniai įsiprasmina įgavę kontaktą ir kontekstą – vienas kitą, nestandartinę erdvę ir žiūrovą.
