Rosana Lukauskaitė
Negalima nuvertinti spindesio. Emalio darbai turi blizgesį, gylį ir permatomumą – tai kokteilis, sumaišytas vizualiniam malonumui. Darbas su emaliu yra pusiausvyros tarp eksperimento ir tradicijos ieškojimas, kai puikūs techniniai įgūdžiai derinami su kūrybine nuojauta. Tiesa, tradicinis emaliavimas turi savo apribojimus: plokštumai trūksta dimensijų, o menininkas visada turi dirbti nustatytuose rėmuose, bet tobulėjant jo įgūdžiams, tobulėja ir rezultatai. Eksperimentavimas, atradimai ir skolinimasis iš kitų meno formų darbuose sukuria anksčiau neįsivaizduotą gylį, dizainą, formą ir faktūrą. Emalis, ilgai egzistavęs kaip dailės atšakų podukra (iš pradžių laikytas keramikos šaka dėl krosninio deginimo, o XX amžiaus pabaigoje priskirtas metalo ir juvelyrikos sričiai) pastaraisiais metais vis labiau artėja prie minimalizmo ir konceptualumo.
Bene vienintelis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje, kai kelioms savaitėms susirenka skirtingos patirties ir tautybių emalio meno specialistai, kuriuos vienija emalio technikos pažinimas ir patirties dalinimasis, yra tarptautinė metalo meno kūrėjų stovykla „Pamario ženklai“, jau 18-tus metus vykstanti Kintų Vydūno kultūros centre, kur mokytojavo ir gyveno žymus Lietuvos filosofas ir rašytojas Vydūnas. Šiemet laboratorijos „Pamario ženklai“ uždarymas ir emalio darbų parodos „Pamario ženklai-2020“ pristatymas vyko rugpjūčio 14 d. 2020 m. sukanka 480 metų, kai buvo paminėtas Kintų miestelis, o kadangi šiame Pamario krašte gausu legendų apie milžinus, jubiliejui paminėti pasirinkta tema „Legendų keliais“. Dalyviams buvo pasakojamos legendos ir parodomos vietos, kuriose šios legendos gimė. Menininkai aplankė Ventės rage esančius paukščių žiedavimo stotį bei švyturį, pabuvojo Svencelėje, Drevernoje, pasivaikščiojo pažintiniu Aukštumalos taku, iš Mingės kaimo plaukė Minijos upe, pasiekė senojo vietovardžio Tulkarago vietą, lankėsi Kintų muzikos festivalio koncertuose bei buvo supažindinti su vydūniškuoju krašto palikimu. Nuo 2003 m. vykstančios emalio meno dirbtuvės pritraukia metalo menininkus ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių, nes Kintuose įsikūrusi kūrybinė laboratorija yra vienintelė tokio tipo Baltijos šalyse. Šiemet dalyvaujantys menininkai yra projekto kuratorė Aušra Mačiulaitienė (Lietuva), Rūta Petronytė (Lietuva), Dalius Razauskas (Lietuva), Sandra Malaškevičiūtė (Lietuva), Maya Kotelnitskaya (Ukraina), Olga Komisarova (Ukraina), Daria Semjonova (Latvija) ir Jelena Kosztyucsenko (Olandija).
Juvelyrė Sandra Malaškevičiūtė kurianti su įvairiomis medžiagomis ir visai neseniai pradėjusi labiau gilintis į emalio technikas, Kintuose teigė gavusi puikią progą toliau pratęsti savo kūrybinius bandymus. Tema menininkei buvo artima, nes legendų funkcija paaiškinti vaikams pasaulio surėdymą koreliuoja su jos pačios kūryboje nepamirštamu vaikiško žaismingumo elementu. Kūrėja pasirinko atvaizduoti kelių legendų akcentus, detales, kurios jai leido išlaikyti darbų juvelyrinę funkciją: pilną smėlio milžinės Neringos prijuostę bei kito milžino prakiurusius akmenų maišus. Iš lūpų į lūpas per amžius keliaujantys pasakojimai menininkės darbuose nuskamba kaip amžinas žmonių bendruomenių flirtas su savuoju kraštovaizdžiu, kuris nuolat mistifikuojamas ir apipinamas romantiškomis legendomis, taip pagerbiant jo unikalumą.
Sandros Malaškevičiūtės kūriniai.
Menininkė Rūta Petronytė emaliu susidomėjo dar studijuodama Sakartvele, kur išmoko pertvarinio emalio technikos ir sakosi šiame simpoziume tarsi iš naujo atradusi emalio techniką. Atvažiavus į Kintus be jokių lūkesčių ar susidarytos išankstinės nuomonės, Rūtai ši vieta tapo atradimu, davusiu daug inspiracijos ir idėjų ateičiai. „Gal tai tik akimirkos patosas, nes dabar čia labai gera ir įdomu būti, bet susigulėjus mintims, manau, norėsiu kūryboje paanalizuoti šio krašto temą“, – teigė kūrėja. Rūtos kūriniuose persipynė simpoziumo metu girdėtos legendos, patirtos kelionės, įspūdžiai, ateities planai – dabartis, kuri kažkada gal taps kitų legendų pagrindu.
Rūtos Petronytės kūrinys
Iš pasąmonės ateinantis poreikis per milžino metaforą suteikti gamtai žmogiškąjį kūniškumą ryškus Daliaus Razausko darbuose. Menininkas pasakoja, kad mokantis juvelyrikos, emalistas dėstytojas supažindino jį su šia technika, su kuria buvę sunku išsiskirti. Kiek vėliau Dalius tryse su draugais menininkais (Tadu Deksniu ir šviesaus atminimo Rūta Jurkūnaite-Bružiene) subūręs grupę „IIIA“. Bičiuliai kartu rengdavo kūrybines emalio dirbtuves ir per metus pristatydavę po parodą, tad Kintų emalio stovykla šiam menininkui tarsi dar vienas šansas grįžti prie pamėgtos išraiškos formos. Apie kraštą kūrėjas kalba per vietos elementus: žuvis, laivelius, dangų ir vandenį kaip mūsų pačių veidrodį.
Daliaus Razausko kūrinys
Latvių menininkės Darios Semjonovos kūryboje emalis užima svarbią vietą, bet dėl technikos reiklumo ir laiko sąnaudų ji ne visada galinti jam skirti pirmenybę, todėl Kintuose juvelyrė apsidžiaugė galimybe sutelkti visą savo dėmesį skirti būtent emalio degimui. Kūrėja pastebėjo daug panašumų tarp latvių ir lietuvių tautinio identitetų, išryškėjančių pasakojimuose ir pažymėjo, kad visos legendos ir epiniai mitai savyje turi paprastųjų žmonių išminties – kažko labai autentiško, menkai pakitusio per šimtmečius ir ateinančio iš amžių glūdumos. Ją itin pakerėjo senovės žmonių poreikis dalintis istorijomis, kuriose siaubo elementas atlieka įtraukimo paskirtį. Pasirinkusi emalyje įamžinti legendą apie du milžinus, gyvenusius skirtingose vietose (vienas ant Liekų rago, o kitas – Ventės), autorė atstumą pavaizdavo dviejų krantų, paukščių ir kosmoso reiškinių motyvais, tarsi atverdama mažus langelius į filosofišką legendų interpretavimą, pasitelkiantį intuiciją ir fantaziją.
Darios Semjonovos kūriniai
Jelena Kosztyucsenko gimė Maskvoje, užaugo Budapešte, Vengrijoje, ten pradėjo studijuoti juvelyriką, studijas tęsė Italijoje (Romoje ir Florencijoje), vėliau apsigyveno Olandijoje, kurioje dirba su menininku Ralph Bakker, kuris tapo jos mentoriumi. Turtinga kosmopolitiška patirtis nulėmė merginos smalsumą ir norą aplankyti Lietuvą bei sudalyvauti Kintų simpoziume. Intensyviai pakeliavus Pamario kraštu ir išklausius vietos legendas menininkė interpretavo jas per savo prizmę, ieškodama asmeniško priėjimo ir santykio tarp skirtingų kultūrų. Kelių skirtingų legendų kombinacija jos kūriniuose – tai milžinų legendų įrodymai, fosilijos, bandymas pažaisti su folkloro traktavimu mūsų sąmonėje. Menininkė prisipažįsta, kad jai buvo įdomu ir naudinga kuriamuose objektuose šįkart neieškoti juvelyrinio panaudojimo kampo ir atskirti meno objekto patirtį nuo kūno puošybos. Milžino piršto antspaudas tampa prisilietimo prie mitologijos, kuria paaiškinama neapsakoma gamtos galybė, žmonijos aušros metu taip žavėjosi mūsų protėvius.
Jelenos Kosztyucsenko kūrinys
Prisitaikydamos prie iššūkių kupino laiko dvi menininkės iš Ukrainos simpoziume dalyvavo nuotoliniu būdu. Gavusios užduotį savo kūrinyje interpretuoti Jūratės ir Kastyčio legendą jos pateikė labai skirtingus ir unikalius rezultatus. Olga Komisarova pastaruosius trejus metus pradėjusi intensyviau dirbti emalio meno lauke pasakoja, kad argentiniečio menininko Marcelo Bessi paskatinta daugiau eksperimentuoti ir neapsiriboti tradicinėmis emalio technikomis, perėmė jo savotišką alcheminę kūrybinę taktiką, kai nusikratoma baimės suklysti ir atrandama tikroji kūrybinė laisvė. Savo Kintų simpoziumo parodai sukurtame kūrinyje menininkė pavaizdavo tarsi pačios Lietuvos legendą – jūros ir gintaro motyvų sagę. Kartu ir nujaučiamą Mažojo princo asteroido asociaciją savyje talpinantis kūrinys sujungia žemiškojo (laikino) ir kosminio (amžinojo) motyvo taškus. Šiame sąlytyje gimstanti alcheminė tiesa paprasta – nenumalšinamas žmogiškasis siekis priartėti prie gamtos stichijų nemarumo. Maya Kotelnitskaya, jau dvejus metus savarankiškai tyrinėjanti skirtingas emalio technikas, pasakoja, kad Ukrainoje labai trūksta informacijos, medžiagų ir šios srities profesionalų. Jos pamėgtai pertvarinio emalio technikai, kuri yra viena iš seniausių, reikia paaukoti daug laiko ir kantrybės, o medžiagų tenka užsisakyti net iš Sakartvelo. Interpretuodama duotąją Jūratės ir Kastyčio legendą, menininkė nenutolo nuo jūrinių motyvų ir pavaizdavo undinišką moters siluetą – dvigubos prigimties, giliojo pirmykščio vandenyno gyventoją, kurią galime suprasti kaip pasąmonės simbolį.
Olgos Komisarovos kūrinys
Milžinų seniai nebėra. Liko tik milžinkapiai ir legendos. Vis dėlto dar norime tikėti kažkuo didesniu ir galingesniu už mus. Kažkuo, kas gali nuversti kalnus, supilti kopas ir išrausti upių vagas. Tarsi vildamiesi, kad kažkas, gyvenęs prieš mus, paruošė mums tobulą pasaulį, kaip titanas Prometėjas, kuris dovanojo žmonėms ugnį ir žinojimą kaip ja naudotis. Deginant krosnyje taurusis metalas, stiklas ir pigmentai sklandžiai susijungia. Išlydytas stiklas kietėja amžinai ir yra atsparus išblukimui bei įbrėžimams. Stiklas, metalas ir ugnis – tokia yra milžinų kraujo grupės koduotė Kintuose.
*Straipsnio iliustracija - Parodą pristatė Justė Gatelytė, Sandra Malaškevičiūtė, Jelena Kosztyucsenko (Olandija), Daria Semjonova (Latvija), Dalius Razauskas, Rūta Petronytė, projekto kuratorė Aušra Mačiulaitienė ir Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė.
*Fotografijų autorė Ingrida Mockutė-Pocienė
