Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Liepos mėnesį Lietuvos dailininkų sąjungos narių bendruomenė pasipildė 44-iais kūrėjais. Pabandykime pažaisti ir burdami iš parodos tirščių papranašauti, kokių naujų vėjų įstojusiųjų kūryba atneš ar ką jau esančio sustiprins.
Šiemet, kaip ir pernai, į Sąjungą stoti panūdo ir gerai žinomi autoriai bei jaunieji, konceptualieji Vilniaus dailės akademijos absolventai.
Tauras Kensminas ir Jonas Aničas – kartu organizuojamų parodų bendražygiai ir tam tikros raw estetikos, neretai socialiai angažuotų objektų šalininkai. Kensmino medis ir betonas – žmogaus palydovai: gamta ir miestas. Aničo „Stebėtojai“ – tikri pirmykščių kultūrų artefaktai, įkūnyti XXI a. medžiagoje.
Aušros Kleizaitės firminis lotoso žiedas šįsyk žaismingai pražįsta rožine spalva ir besiskleisdamas draugiškai juokiasi iš savo stereotipinio moteriškumo. Mingailė Mikelėnaitė gamtą šiek tiek estetizuoja, kiek apvaldo. O jos kolegė ir bendražygė Monika Gedrimaitė pilnai atsiduoda gamtos diktuojamam koloritui ir švelniai žemėtam svajingumui. Folklorinės muzikos vokalistė ir keramikė Eglė Pakšytė pristato savo pamėgtą šuns portretą, iškilmingą, lyg rūmus saugantys liūtai.
.jpg)
2020 Naujų LDS narių parodos ekspozicijos fragmentas.
Ieva Voroneckytė sukuria išdidintą panaudotos kramtosios gumos kopiją – pastato jai (ir vaikystei?) stiklo monumentą. Gamtos įkvėptą juvelyriką kurianti Lauryna Kiškaitė šįsyk kviečia pasipuošti gaideliu ir kiti postmodernistinės archeologijos objektais. Kotrynos Vaitekūnaitės-Jonušienės juvelyrika – tarsi kūno tęsiniai ar įtvarai.
Romas Vilčiauskas – klasikinės skulptūros puoselėtojas. Kluoda Augustinas – keistų mimikų meistras. Artūro Žilinsko braižas – akmenys, paverčiami subjekto ar objekto kūnu, pritaisant akmeniui galvą, ranką, snapą ar dar kokią dalį. Šįsyk parodoje – tiesiog ekshibicionistas, užsiimantis savo nepagirtinu hobiu. Šiai skulptūrai oponuoja elegantiškas Dalios Gineitės lipdinys, nekaltas pasakų Normantės Naruševičienės vabalėlis, stilingi Rūtos Bartkevičiūtės indai.
Monika Žaltauskaitė-Grašienė – nuostabių tekstilės kūrinių autorė. Jos išdidintų gyvūnėlių kailių portretai gražiai įveda į grafikos darbų sritį. Zigmanto Brazausko pieštukinis piešinys pakviečia į ištuštėjusią paskutinę vakarienę, čia pasitarnauja jo kaip architekto įgūdžiai, leidžiantys kurti optinę iliuziją. Skaistė Verdingytė-Bendorienė pademonstruoja akademinio piešimo įgūdžius, o Serena Pečiūnaitytė portretuoja kiek animuotus gyvūnėlius.
2020 Naujų LDS narių parodos ekspozicijos fragmentas.
Pasidairykime po tapybos pasiūlą. Keistas ir įdomus Godos Balbieriūtės kone hiperrealistinis ir tuo pat metu fantazminis gėlės žiedas-grybas. Gražu ir skoninga. Poetiškas ir santūrus Raimondo Daukšos tapymas. Julijos Skudutytės dvasingieji daikteliai – bene profesionaliausia jaunosios kartos akvarelininkė, klasikai suteikianti postmoderno – suvaldyto chaoso. Augustė Santockytė tapo plakatišką siurrealizmą – žiūrovo akyse pražįsta dujokaukė.
Dalia Juodakytė nutapo taiklų į dienos šviesą ištrauktų vidinių būsenų portretą. Tai pavyksta padaryti ir besislepiančiai Airai Urbanavičiūtei. Eugenijus Kolmogorcevas demontuoja nekaltosios koncepciją ir užeina tamsa. Tiksliau: monochrominių paveikslų serija. Ne sykį regėti Sonatos Riepšaitės nuo žmonių išvalyti dažniausiai urbanistiniai peizažai šįsyk nusiveda prie mėnulio kraterį primenančio neveikiančio fontano. Tomo Stanaičio varnas stambiu planu.
Natalija Levkovskaya-Bartoš sužavi gotiškomis šaknimis. Inga Mrazauskaitė – runas ir močiutės austą raštą apšviečiančiu spinduliu. Yra ir gamtos peizažų, bet ne visai įprastų. Štai pakibęs Mildos Šležaitės debesis ir Audronės Unikauskienės pažliugusi krantinė.
Į LDS įstojo ir Dagnė Gumbrevičiūtė, man pažįstama kaip įdomaus tiriamojo šokio spektaklio „Apnea“ režisierė. Menininkė nardydama po vandeniu tyrinėjo apnėjos – sulaikyto kvėpavimo – reiškinį. Laima Švelnytė-Stauskienė kviečia akimis pasivaikščioti po Pūčkorių atodangą.
2020 Naujų LDS narių parodos ekspozicijos fragmentas.
Įstojo ir jaunosios kartos tapytojas Kipras Černiauskas, eksponuojamame kūrinyje puikiai perteikęs dusinantį, šutinantį saulės prikaitintą kambarį ir jo gyventojus. Pankiškas Kristijono Žungailos pareiškimas. Lietuviškų pasakų fantazijos ir kraupumo palytėta Ramintos Blaževičiūtės kūryba. Naują tapybos etapą ir savitą braižą įtvirtinanti Kristina Asinavičiūtė. Spalvingas Vandos Padimanskaitės kūrybos pasaulis tinkamas net ir vaikų akims.
Simonas Gelminauskis – ekspresyvus koloristas. Arvydas Palevičius kaip etnografas tiksliai fiksuoja spynas. Gražinos Murelytės-Ajauskienės tapyba svajinga, paskendusi rūke – po ežerą braidžioja ateiviškai švytinti deivė. Vilma Vasiliaukaitė dekoratyvi ir impresionistiška. Irina Nosova nostalgiškai bando atgaminti išblukusius prisiminimus.
Tad ką ši paroda išburia iš kūrinių tirščių LDS ateičiai? Džiuginantį būrį konceptualių autorių, šiek tiek ne mažiau džiuginančių tradicinės dailės puoselėtojų ir truputuką irgi džiuginančių ir reikalingų dekoratyviųjų autorių. Kūrinių kavos tirščiai gailestingi ir teikiantys vilties.
