Rosana Lukauskaitė
Akvarelė tarsi gyvena savo nepriklausomą nuo kūrėjo gyvenimą. Pirmas menininko prisilietimas nulemia visą kompoziciją, bet tuo pačiu yra ir autonomiškas – dažai patenka į paviršių, prasiskverbia, bėga, pasiskirsto chaotiškai arba per greitai išdžiūsta, sudarydami įtartinas dėmeles ar lopus. Nenuspėjamas rezultatas ir toliau nenustoja stebinti – reikli akvarelė blunka susidūrusi su saulės spinduliais, o laikui bėgant šiokie tokie pakitimai yra neišvengiama realybė. Taigi, tam tikra prasme, tai yra paslėptasis menas, saugomas uždengtas šydais arba tarp portfelių ir albumų puslapių, sergėjamas specialiose stalčiuose muziejuose ir privačiose kolekcijose. Visi žino, kad akvarelė pamažu pakeičia spalvas. Indigo gali brandintis iki rudos ar net rausvos spalvos, o ryškiausiai žalia spalva gali nusėsti iki pilkos. Ir vis dėlto menininkai ją renkasi vėl ir vėl kaip tą mediumą, per kurį galima išreikšti impresiją, įamžinti akimirką „čia ir dabar“. Galbūt tai yra viena priežasčių, kodėl akvarelė taip gerai tinka vidiniam matymui atskleisti.
Tad nenuostabu, kad Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojamas Renatės Lūšies vardo 45-sis Klaipėdos akvarelės pleneras „Indigo Navis“, kuris vyko rugpjūčio 2–8 dienomis, draugėn surinko šiuos akvarelės meistrus: Tatjana Simanaitienė (Klaipėda), Virginija Urbonavičienė (Klaipėda), Aurimas Anusas (Klaipėda), Bangutis Prapuolenis (Kaunas), Laima Drazdauskaitė (Kaunas), Liuda Liaudanskaitė (Kretinga), Irina Novokreščionova (Karlskrona, Švedija), Jurga Sidabrienė (Vilnius), Kazys Kęstutis Šiaulytis (Vilnius), Vija Tarabildienė (Vilnius), Regina Taurinskienė (Klaipėda), Antanas Visockis (Šiauliai), Viktorija Visockytė (Šiauliai), Virginija Urbonavičienė (Klaipėda) ir Saulė Urbanavičiūtė (Vilnius). Plenero metu menininkai per akvarelės techniką ir indigo spalvą patyrė miesto erdvę ir bandė atskleisti Klaipėdos miesto spalvines konjunktūras. Dalyviai ne tik intensyviai kūrė ir dalinosi patirtimi tarpusavyje, bet ir turėjo galimybę pramoginiu laivu plaukti Kuršių mariose, lankytis miesto muziejuose bei profesionalių gidų ekskursijose po kultūriškai svarbiausias miesto vietas.
*Kelionėje į Juodkrantę (iš kairės į dešinę apačioje): Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė, Liuda Liaudanskaitė, Aurimas Anusas, viršuje: Jurga Sidabrienė, Bangutis Prapuolenis, Regina Taurinskienė.
*Juodkrantėje (pirmame plane): LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė ir Antanas Visockas (nuotr. autorė Ingrida Mockutė-Pocienė).
Vieno iš aktyviausių lietuviškos akvarelės puoselėtojų profesoriaus Antano Visockio akvarelėse atsiskleidžia jo Klaipėdos pakrantės ir prieplaukos vaizdinės interpretacijos. Akvarelininko darbuose vaizduojamas pasaulis tarytum spalvingesnis už tikrąjį – žmogaus veiklos objektai čia įgyja ryškias gėlių žiedų spalvas, trykštančias brandžiu optimizmu. Kompozicijos iš tikrųjų net atrodo sudarytos iš mažų spalvingų žiedlapių – tai subtili puantalizmo tapybos technikos įtaka. Šiuose kūriniuose nebeegzistuoja griežta atskirtis tarp materialaus ir dvasinio pasaulio – viskas tampa harmoningu vieniu, kaip ir maži taškeliai ar potėpiai, susijungiantys į vieną, nedalomą visumą. Skaidrios ir abstrakčios Jurgos Sidabrienės akvarelės tarsi atvaizduoja neapčiuopiamus dalykus: sroves, atspindžius, garus, dangų – miglotą, giedrą ar apsiniaukusį. Pasak pačios dailininkės, šiųmetinio plenero istoriniai ir kultūriniai kontekstai pakylėjo kūrybinį procesą į naują lygį, kuris leido akvarelėse pavaizduoti mistiškus, vandeniu užlietus praeities sluoksnius.
*Antanas Visockis „Pakrantėje“, 20x29 cm.
Su daugiasluoksne akvarele dirbanti Viktorija Visockytė savo kūriniuose tarsi užkonservuoja saulės spindulių ir jūros gaivos energiją – atrodo, nedidelio formato akvarelėse netrūksta nei erdvės, nei šviesos. Kompozicijos, kuriose saugiai prisišvartavusios valtys, jachtos ir kurėnai maudosi saulės šviesos sraute galime pajausti judesio, kelionės ilgesį ir, nors žmonių figūrų nematyti, galime užčiuopti amžiną uostamiesčio, kaip tranzitinio miesto, gausmą ir šurmulį. Tikrą keliaujančio akvarelisto dvasią įkūnijančio Kazio Kęstučio Šiaulyčio akvarelėse – ne tik susidūrimas su Klaipėdos gamta ir architektūra, bet ir susitikimai su miesto žmonėmis, vietiniais, kurie to net nesuvokdami prisitaiko prie savo aplinkos, susitapatina su savojo miesto koloritu, ritmu ir detalėmis. Dailininko gebėjimas keliais štrichais išgauti neabejotiną konkretaus žmogaus atpažįstamumą bei charakterio bruožų faksimilinę kopiją atspindi pačios akvarelės šaknis – greitai ir kuo tiksliau pagauti trumpalaikius momentus, iš kurių ir susideda amžinybė.
Kazys Kęstutis Šiaulytis „Akvarelininkės“, 24x32 cm.
„Klaipėda – mano pasaulio centras, – tvirtina Aurimas Anusas. Didžioji jo darbų dalis ir tematiškai, ir konceptualiai susijusi su Klaipėdos miestu, Klaipėdos kraštu ir Mažąja Lietuva. Uostas yra miesto (kartu ir visos šalies) maitintojas, kurio plėtros planai paskutiniais metais sukelia daug diskusijų ir pasipriešinimo, bet estetiškai tiksliose ir meninės plastikos laisvumo nestokojančiose dailininko akvarelėse uosto vaizdai šiuokart užfiksuojami kaip pasididžiavimas dėl mylimo miesto proveržio bei marinistinės kultūros tąsos. Ryškaus kolorito ir linijinio polėkio gausios Bangučio Prapuolenio akvarelės – tai liejimas iš drąsaus jausmo, kai pats vanduo tampa vedliu, kuriuo turi pasitikėti. Čia nerasime nei puošybos elementų, nei užslėptų simbolių, o įžiūrėtas veidas bus jau tik paties žiūrovo indėlis į kūrinio legendą. Vandens laisvė pagauti jausmą ir tekėti laisvai čia yra svarbiausia kūrybinė strategija.
*Aurimas Anusas „Raudonas ir mėlynas“, 56x76 cm.
Plenero kuratorė Tatjana Simanaitienė savo abstrakčiose akvarelėse nebijo eksperimentuoti su mėlynių, kaštonų, sodo uogų ir kitais dažikliais. Domėdamasi akvarelės dažų subtilybėmis ji ieško natūralių, primirštų senųjų technikų, galinčių padėti atskleisti unikalius krašto spalvinius ir prasminius kodus. Dinamiškose Reginos Taurinskienės akvarelėse meistriškai išgauti kateriai atrodo veik pasiruošę skrydžiui. Visada unikalių formų ir sprendimų ieškančios Liudos Liaudanskaitės kūriniuose atrodo, kad popieriaus faktūra sukuria savo pasaulį, sui generis, kuris nėra nei faktas, nei fikcija. Dažnai liejant akvarelę yra taip susikoncentruojama ties technika, kad estetika tampa svarbesnė už idėjas, bet būtent techninius įgūdžių derinimas su vizija Liudos darbuose atneša pačius įstabiausius rezultatus.
*Tatjana Simanaitienė "Indigo Navis", 53x73 cm, mėlynių dažiklis, popierius.
Džiugu, kad menininkai sugebėjo prisitaikyti prie laiko iššūkių ir išmaniųjų technologijų pagalba dalyvauti plenero veiklose. Atnešdama į plenerą švediško ežero pakrantės motyvą, nuotoliniu būdu dalyvaujanti dailininkė Irina Novokreščionova perdavė žinią apie meno tiltais ir kanalais sujungiamų menininkų bendruomenės susitelkimą net pandeminių baimių siautimo laikais. Visos upės suteka į jūrą, tad ir kitos nuotoliniu būdu dalyvavusios menininkės Saulė Urbanavičiūtė ir Vija Tarabildienė kartu liedamos viena kitos portretus šalia Vilnelės patyrė išskirtinio laiko nulemtą plenerą ir sveikino kolegas prie jūros. Taip pat per atstumą dirbusios kaunietės Laimos Drazdauskaitės „Raibuliavimai“ – subtilus mėlynų atspalvių, dangaus ir vandens juostų kvėpavimas, trapus kontūras prieš blyškią liniją – beveik niekas arba viskas vienu metu, ne miražas, o sapnas, kurį regi po vandeniu. Sąžiningai po kelionės karantine kūrusios Virginijos Urbonavičienės santūrių akvarelių peizažai beveik abstraktūs, savo potėpio lengvumu primenantys minimalistinę japonišką liejimo manierą.
*Virginija Urbonavičienė „Be pavadinimo“, 21x30 cm.
Akvarelės materia poetica ir gebėjimas fiksuoti spalvinius santykius tarp žmonių suburia menininkus Klaipėdoje jau beveik pusšimtį metų – tai yra unikali ir verta puoselėti tradicija, kurią 1974 m. pradėjo šviesaus atminimo dailininkė, pedagogė Renatė Lūšis (1942–2014). LDS Klaipėdos skyriaus akvarelistai, pagerbdami kolegės dailininkės ir organizatorės atminimą, išlaiko šią kūrybinę bei organizacinę dvasią ir tęsia akvarelės parodų, projektų ir renginių tradiciją, suteikiančią meno mylėtojams prasmingos vizualinės patirties, įrodančios, kad gležnos ir tarytum laikinos akvarelės gebėjimas įamžinti nepraeinančius dalykus yra neišsemiamas kaip ir Baltijos jūra.
Plenero paroda „Klaipėdos galerijoje” (Bažnyčių g. 6, II-as aukštas) veikia nuo rugpjūčio 20 d. iki rugsėjo 13 d. Taip pat šio plenero kūrinių paroda rugsėjį bus atidaryta ir kaip vienas iš Kauno akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ sudedamųjų renginių.
