Dailėraštis

MIGLA, DULKĖS ir BANGOS

Trys skirtingi parodos autoriai, trys vienas kitą papildantys parodos segmentai. Miglos atvaizdai sustingsta tylos takuose. Juostų dulkės, kurios ima šokti, spindėti nuo savojo pertekliaus. Ir pagaliau vibruojantys, rezonuojantys, vietą surenkantys garsai. Toks yra šios parodos trio, papildantis, vienas kitam akomponuojantis menininkų trejetas „Šiaulių dalininkų organizacijos" meno projektų erdvėje. Visur ta pati minimalistinė, lėto judesio, lėto suklusimo, sulėtinto įsižiūrėjimo ieškanti intonacija. Visus juos jaudina komunikacinės sudėtingos komplikacijos, vaizdo ir garso ekologija, tylaus nušvitimo komponentai. Paroda yra įtraukianti, palaipsniui įvedanti į daugiasluoksnį vaizdų, garsų, tėkmių pasaulį. Įtraukianti savu saikingu ir originaliu žvilgsniu, nenorinti tik stebinti, o gebanti analizuoti stebinius, paliktas įvykių, veiksmų tylos pastabas. Į tai verta pasižiūrėti, tai verta išgirsti, ten tikrai verta pajusti savą potraukį likti pakibusiu, sutrikusiu, nustebusiu, tamsos nebijančiu.

A.Grigalaičio „Migla“, tai vizualiniai, fotografiniai erdvės prisipildymo, buvimo ir patyrimo, erdvės išsipildymo klausimai. Migla čia pakimba savoje tamsoje, savoje tamsiojoje apsuptyje, tarsi pačio fotografinio atvaizdo negatyve, fotografinio santykio ištakose. Ir tokia vizualinė, minkšta, kantri migla, kuri įtraukia į meditatyvinį vizualinį sąlytį. Toks sąlytis yra intensyvus ir autentiškas santykis su mirgančiu vietovės uždangos-atodangos, skirtingų vizualinių artimų ir tolimų planų sąjučiu. Reikia laukti kol atsiras įtraukimas, kol nurims visi kiti, nereikalingi potraukiai ir kol atsivers vietovės protrūkis. Tame miglotume yra skirtingos miglos: tik stebimos miglos, pačių stebinių miglos, suvokimo neaiškumo ir neapibrėžtumo miglos atneštos santalkos.

T.Andrijausko „Dulkės“, tai kino, vizualinės archeologijos baldymai. Bandymai vedantys į montažo, vizualinio archyvo, pačių apnašų maršrutais. Palengva įsibėgėjantis, nuolat mirgantis, palaipsniui sutaikantis pagreitis, tai virsta vizualine dulksna. Dulksna čia iš ankstesnių, archyvinių, užsilikusių juostų blyksnių, kurie netikėtai pereina į dabarties blyksnius. Kino juosta kaip talpykla ir laikmena, ji turi savo dulkes. Bet, kad tos archyvinės dulkės virstų spindinčiomis, žybsinčiomis, primenančiomis, asocijuojančiomis nuorodomis, tam reikia naujų dulkių. Iš tų dulkių susidūrimo ir gimsta tie įtaigūs blyksniai, nušvitimai, kurie pays apšviečia galimą ar būsimą vizualinio naratyvo maršrutą. Įrašas su įrašu, užrašas su užrašu, blyksnis iš blyksnio, visa tai ta magiška trūkčiojanti ir įtraukianti dulksna.

R.Norvilos „Bangos“, tai keliasluoksnės garsinės sąrangos bangos. Fizinės ir metafizinės bangos, įvietintos ir išvietintos bangos, skildančios juslume ir temporalume. Atklydusios ir pulsuojančios, esančios savose garsinėse, sodriose nuorodose, jos telkiančios ir tempiančios paskui save garso svorį ir slėgį. Jos ateina iš įvairių lygmenų, gelmių ir aukštumų, iš aiškių ir neapibrėžtų vietų, iš erdvinių kliuvinių, pro gausias užtvarų ir užkardų transformacijas. Bangos savo nesupainiojama intonacija, šioje galerijoje iš aštraus kampo, išsiplėsdamos, nesustodamos, tokios bangos įvairialypėje plotmėje, dimensijoje nuolat rezonuoja ir gravituoja. Jos veržiasi į naują apsuptį, jos įsiūbuoja ir sujungia esamos vietos obalsius ir atgarsius. Visus tuos nutilusius ir pasiklydusius, tuos pasilikusius kitur garsus, norimus ir negalimus prisiminti garsus.

Minimali ir jutimiškai intensyvi parodų salės erdvė, su labai įtaigiu geometriniu užtaisu, kaip tik tokioje erdvėje ši paroda visiškai išsipildo. Migla čia prasprūsta į tą tolydų intensyvumą, dulkės čia prikelia kitų vizualinių archyvų dulkes ir jos ima spindėti, spinduliuoti. O garso bangos atskraidina, atplukdo į šią parodų salę vis naujus kokrečios vietos paliktus telkinius. Tam reikia jaukumo ir kameriškumo, o tokia paroda ir tokioje vietoje suranda viena kitą. Čia visa migla ir tyla sutelpa, tuo pačiu čia lieka vietos juostų mirgėjimui ir garso antplūdžiams. Pati menų santalka čia yra tas nesibaigiantis sąjutis, sujungiantis skirtingus jutimus. Migla kaip tik čia sulipdo dulkes, dulkės sulipdo garsus, o garsai grimzta į savos vietos rezonansus.

Jurgis Dieliautas