Dailininkų sąjungos galerija ir Pamėnkalnio galerija – po vienu juridiniu vardu veikiančios dvi LDS galerijos – vienos seniausių Lietuvoje, pradėjusios veiklą 20 a. 7 deš. Per daugiau kaip pusę amžiaus šios erdvės išsaugojo stiprią kultūrinę bei socialinę atmintį – čia surengta tūkstančiai parodų, savo kūrybą pristatė kelios kartos menininkų, čia lankydavosi dar mūsų tėvai ir seneliai. Neramiam šių dienų pasaulyje kai kurios konstantos suteikia vilties ir stabilumo jausmą.
Per kelias dešimtis metų abi galerijos ne kartą keitė pavadinimus, kryptį, veiklos prioritetus, o pastaraisiais metais išgryninti svarbiausi tikslai – tai parodų pristatymai, menininkų kūrybos sklaida, laikinieji ir tęstiniai projektai. Šalia to, išlaikant ilgametę tradiciją, abiejose galerijose meno gerbėjams tebesiūloma galimybė įsigyti profesionalių menininkų kūrinių – nuo tapybos, grafikos, skulptūros iki keramikos, vitražo, juvelyrikos.
Siekiant nenutrūkstamai ir kiek galima kokybiškiau įgyvendinti tikslus, tenka susidurti su tais pačiais iššūkiais, kuriuos vardina dauguma mažų kultūros įstaigų. Nevyriausybinės galerijos, priešingai nei muziejai ar kitos biudžetinės įstaigos, niekada negali sau leisti atsipalaiduoti – išsilaikymo užtikrinimas, rėmėjų paieška yra nuolatinė pareiga. Kultūrinių institucijų veikla ypač jautriai koreliuoja su besikeičiančiu ekonominiu klimatu. Galerijos, kurios dalį pajamų susikuria iš prekybos meno kūriniais, vienos pirmųjų pastebi ekonominės recesijos ženklus. Kultūra Lietuvoje niekada nebuvo prioritetinė valstybės politikos sritis. Tai ypač juntama įvairių krizių laikotarpiu, ir ne tik mūsų šalyje, – kai ginklai žvanga, mūzos tyli. Kita vertus, galima pasididžiuoti viso pasaulio autoriais, institucijomis ir platformomis, kurios net šiuo sunkiu metu „nenutyla“ ir nepaliauja skleisti kūrybos internetu. Jų dėka karantinas netikėtai įgalino virtualias išvykas į spektaklius, operas, meno sales ir bibliotekas. Galbūt tai geriausias laikas žmonijai suvokti ar iš naujo įvertinti kultūros svarbą – švietimui, asmens tobulėjimui, dvasinei būklei, ekonomikai.
Lewben Art Foundation kolekcijos paroda "Parado ištrauka" Dailininkų sąjungos galerijoje. Vyto Nomado nuotrauka.
Grįžtant prie galerijos kasdienybės – be finansinių, ūkinių rūpesčių išlieka poreikis išlaikyti dinamišką tempą, būti patraukliems lankytojams. Siekiamybė – kuo vertingesnės, aktualesnės parodos, bendradarbiavimas su įdomiausiais, perspektyviausiais šiuo metu dirbančiais menininkais, kuratoriais, institucijomis. Domina meno formų įvairovė, plati meninės kalbos skalė – nuo modernistinės dailės raiškos iki šiuolaikinio meno mąstymo būdų.
Kartais parodinei programai įtakos turi ir pati galerijos architektūra, erdvės savybės. Pavyzdžiui, žvilgterėję į Pamėnkalnio galerijos istoriją, matysime, kad ji kurį laiką buvo pašvęsta vien taikomajai dailei, o vėliau atsisakė siauros krypties, tapo atvira įvairesnio meno parodoms. Pirma, šiuolaikybė pradėjo trinti griežtas ribas tarp dailės rūšių ir išraiškos priemonių. Antra, tapo akivaizdu, kad palyginti erdvus baltas kubas ir daug natūralios šviesos, krentančios pro vitrininius langus – ideali vieta eksponuoti, tarkime, didelio formato tapybą. Patys menininkai gerai jaučia, kokia erdvė būtų palankiausia jų kūrybai pristatyti, jautriai apmąsto kaip architektonika galėtų padėti atskleidžiant darbų ypatybes, parodos naratyvą.
Dalios Truskaitės projektas VIETA Pamėnkalnio galerijoje. Erdvės užpildymas kolonomis. Autorės nuotrauka.
Siekiame palaikyti ir jaunų autorių kūrybą. Galima teigti, jog tai – gili Pamėnkalnio galerijos tradicija. Dar sovietmečiu vadinamajame „Cvirkos salone“ vykdavo plačiai nuskambėdavusios jaunųjų menininkų ir grupių (legendinis Ketvertukas, Penketukas ir kt.) parodos – jų atobalsiai pasiekia mus iki šių dienų. Būtų smagu, jei jauni gabūs menininkai, šiuo metu rengiantys parodas mūsų galerijoje, po dvidešimties-trisdešimties sėkmingos karjeros metų prisimintų, kad jų pirmoji paroda įvyko būtent Pamėnkalnyje – tai yra gal kiek sentimentalūs, bet brangūs dalykai.
Sudarydami parodų programą, nuolat galvojame apie žiūrovą – kokiai visuomenės grupei bus skirta paroda, kam ji pasirodys aktuali, o kieno liks nesuprasta. Mąstymas apie žiūrovą nebūtinai reiškia derinimąsi prie plačiosios auditorijos poreikių ar norėjimą įtikti, greičiau atvirkščiai. Visada verta kritiškai įvertinti meno kaip grožio, popso ar mados sąvoką, nors savo pateisinimą randa ir tokia strategija, ypač ieškant kelių į vadinamojo paprasto žiūrovo širdį. Jokios abejonės, menas dažnai yra ir prekė, ir maloni patirtis, bet greitas ir nesudėtingas vartojimas neturėtų būti jo pirminė funkcija, o galerija – ne visai laisvalaikio ir pramogų centras.
Kalbant apie auditorijas, galima atskirai kalbėti apie specialius edukacinius, pilietinius, socialinius projektus, kuriuos įgyvendiname tikslingai orientuojantis į tam tikrus segmentus – pvz. mokyklinio amžiaus vaikus arba socialiai pažeidžiamus asmenis. Tokiais atvejais būtina adaptuoti profesionalaus meno turinį, kad jis būtų kuo patraukliau pateiktas ir lengviau suprantamas, įtraukiantis, auginantis būsimą išsilavinusį meno suvokėją. Edukacijai skiriame daug dėmesio – jau ne vienerius metus kuriame specialų tęstinį projektą „Žaidimų galerija“, tikėdamiesi, kad prisidedame prie kantrybės reikalaujančio, tačiau itin aktualaus visuomenės švietimo meno srityje proceso.
Reguliariai dalyvaujame ir renginiuose, skirtuose būtent auditorijų plėtrai – tokiuose kaip Su-menėk, Gallery Weekend, Vilnius Art Walk, Galerijų naktis, Kultūros naktis. Šių renginių metu sulaukiame itin daug žmonių, kurie galerijoje apsilanko pirmą kartą savo gyvenime. Manau, tokiais atvejais svarbus ir kuratorių ar pačių menininkų dalyvavimas – tam, kad žiūrovas nepasijustų atsidūręs sau svetimoje erdvėje su mįslingais objektais, kurie kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų.
Dainiaus Trumpio projektas Ir visa tai žolė apgaubs mugėje ArtVilnius 2019. Austėjos Mikuckytės nuotrauka.
Apibendrinant, dauguma mūsų galerijose rengiamų parodų yra atviros plačioms visuomenės grupėms – skirtingo amžiaus, pomėgių, socialinės padėties – visų laukiame su pagarba, visiems užtikriname nemokamą lankymą. Tačiau tuo pat metu kiekviena paroda turi savo žiūrovą – taip skirtingai ir individualiai mus veikia menas.
Galerininkystė – viena įdomiausių veiklų pasaulyje, o kartu viena sudėtingiausių. Ji dovanoja unikalias patirtis, išskirtinių žmonių ratą, profesinį tobulėjimą, tačiau tai ir daug pastangų reikalaujanti, materialios gerovės neužtikrinanti sritis. Tikiu, kad galerijose gali dirbti tik meno entuziastai, mylintys ir sergantys šia veikla. Ir kai nuovargis ima viršų, įkvepia žinojimas, kad prisidedame prie kultūrinės vertės ir viešojo intereso kūrimo, prie stipresnės meno kūrėjų bendruomenės, jų idėjų sklaidos Lietuvoje bei pasaulyje.
*Titulinė fotografija - Rūtos Matulevičiūtės instaliacija Wisdom Vendor Pamėnkalnio galerioje. Autorės nuotrauka.
