Galerijai vertę sukuria menininkai, o prasmę - žiūrovai
Galerijos „Arka“ vadove dirbu palyginti neseniai – kiek daugiau kaip pusantrų metų. Kadangi į galeriją atėjau iš pačios LDS struktūros, ten jau pradirbusi kurį laiką, apsiprasti su galerija kaip integralia didesnės organizacijos dalimi, sudėtinga nebuvo. Visi galimi iššūkiai, problemos, privalumai ar procesai iš esmės buvo žinomi. Didžiausias iššūkis, pirmiausia, buvo galerijos veiklos turinio, kuris intensyviausiai reiškiasi per parodas, permąstymas, aktualizavimas ir kaita. Pribrendęs poreikis, kad plėstųsi galerijos auditorija, rastųsi kuo daugiau nekvestionuotinos kokybės renginių, kad atsinaujintų ir sustiprėtų lankytojų kontingentas, suponavo ir pačių parodose dalyvaujančių menininkų ir kuratorių rotaciją.
Parodų (trans)formacijos ir erdvių permąstymai
Pradėjus mąstyti apie konkrečias parodas, labai norėjosi, kad atsirastų netikėtumo momentas, teigiamu įspūdžiu grįstos žiūrovų patirtys, kurias suteikti galėjo išskirtiniai kūrėjai, netradiciškai mąstantys ir galintys tiek konceptualiai, tiek kontekstualiai persvarstyti ganėtinai komplikuotas „Arkos“ erdves. Todėl užsimezgė komunikacija su įvairių kartų, įvairiomis medijomis ir raiškos būdais kuriančiais autoriais, kuriems stengėmės sudaryti palankias sąlygas išsiskleisti būtent mūsų erdvėse. Pamažu pritraukiame drąsiai mąstančių ir gebančių sudėtingą architektūrinį išplanavimą paversti tinkline terpe įvairioms jungtims ir sąveikoms rastis.
Vienas pirmųjų tokių erdvės įveiklinimo bandymų buvo gan sėkminga mūsų galerijai paroda tapusi LDS organizuota šiuolaikinės dailės kvadrienalė 2019 m. pavasarį. Tuomet net kelios „Arkos“ erdvės transformavosi: su aktyviu menininkų įsitraukimu, aklinai užtemdėme patalpas ir laikinomis sienomis suskaidėme ekspozicines sales. Dėka šviesotamsos, atspindžių, projekcijų, garsovaizdžių, interaktyvumo, žiūrovo reakcijų į vis kintančią jo patirtį reflektuojančius, įvietintus meno kūrinius, pavyko įsteigti netikėtą susidūrimą, iššaukiantį atmosferą kuriančius patyrimus. Tarp šių eksperimentinių veiklų paminėtinos Marijos Marcelionytės-Paliukės atminties laikinumo, Rodiono Petrovo vaizdo patyrimo instaliacijos, Eglės Pilkauskaitės, Julijos Pociūtės, Valdos Verikaitės šviesos ir videoprojekcijos. Labai vykęs garsovaizdinis bandymas – medijų menininko dr. Vyginto Orlovo performansas ir instaliacija, kurią fiziškai sudarė imtuvai, siųstuvai, mikrofonai, kolonėlės, kompiuteriai, stiprintuvai, ekranai, o naratyvo prasme funkcionavo įvairios transmisijos ir sąveikos, aidai, garso signalų virtimas vaizdu. Išnaudojant erdvių akustiką, efemeriškas kūrinys skleidėsi veikiant pačiai galerijos erdvei ir su ja sąveikaujančiam žiūrovui. Kūrinys buvo nenuspėjamas, o momentinis sintezės rezultatas buvo kuriamas kas kartą vis kitaip, priklausomai nuo vis kito, spontaniško auditorijos rezonanso.
Julijos Pociūtės ekspozicija Q19 parodoje. Nefiksuojanti laikmena. 2019
Toje pačioje parodoje įspūdingą kūrinį galerijoje įvietino iš Vokietijos atvykusi menininkė Patricija Gilytė. Iš cukraus kubelių ji ant vienos iš „Arkos“ sienų išdėliojo atmintyje įsirėžusį Vilniaus panoraminį žemėlapį, susiformavusį vaikštant mieste. Tuokart negalėjau atsižavėti menininkės kantrybe, ramybe ir ryžtu, kadangi keliasdešimties kilogramų gabalinio cukraus pavertimas architektūrine patyrimine instaliacija užtruko ne vieną valandą ir dieną. Rezultatas buvo įspūdingas – prisimenu, į parodos atidarymą atėjo kolegės bičiulis, profesionalus orientacininkas, ir apžiūrėjęs Patricijos kūrinį galėjo identifikuoti konkrečias Vilniaus senamiesčio vietas, kurios, išsiveržusios iš menininkės išgyventos patirties ir nusėdusios atmintyje, įgavo cukrinių konstrukcijų pavidalą. Instaliacija buvo tokia įtaigi ne tik vizualiai, bet ir konceptualiai (festivalis kalbėjo apie patirtis ir autentiškas atmintis), kad po parodos mano „menotyrininkiškas nervas“ neleido šio kūrinio sunaikinti. Mes jį paslėpėme, „užkonservavome“ po laikina siena, ir išlaikėme iki šiandien, su vizija kūrinį netrukus atidengti kituose kontekstuose. Patricija sakė, jog mes pirmieji, išsaugoję „jos cukrų“.
Patricijos GIlytės instaliacijos fragmentas. Q19. Nefiksuojanti laikmena 2019
Po kvadrienalės tam tikri architektūriniai sprendimai, kurie, tiesą sakant, buvo gan riboti (kvadrienalė vyko 8-iose skirtingose erdvėse ir su pakankamai nedideliu finansavimu, tad organizatoriams teko suktis pagal situaciją), imti adaptuoti kitose parodose. Viena mūsų mažoji, pereinamoji salytė netrukus tapo įvietintų instaliacijų ir visokių interaktyvių bei medijuotų ekspozicijos fragmentų buveine. Apskritai, nepaisant gal ir pelnytos kritikos kvadrienalės organizavimui, manyčiau „Arkos“ atveju ji suponavo tam tikrą lūžio tašką, nuo kurio ėmė vertis sudėtingos erdvės adaptacijos galimybės, naujos formos ir procesai, raiškos priemonių įvairovė ir galimo netikėtumo žiūrovo patyrimui pažadas.
Erdvių unikalumas ir iš to kylantys iššūkiai
Netrukus “cukraus” erdvę, mūsų vadinamą C sale, menininkas Rodion Petroff pasitelkė kaip medijų ir šviesotamsos zoną. Jo parodos metu, specifinis “juodas kubas” talpino interaktyvias garsines ir šviesos instaliacijas, kurias, be kita ko, dar turėjome rūpesčių įnešti į galeriją! Tai, beje, dar vienas itin aktualus kūrybinis iššūkis: galerija, nors turi apie 500 kvadratinių metrų ploto, yra įsikūrusi II-ame kultūros paveldui priskirto pastatų komplekso aukšte. Prieigos į galeriją labai ribotos fizine prasme – mes pro esančias duris paprasčiausiai negalime „pratilpti“ su didesnio formato darbais. Pro vienerias duris galime įnešti kiek daugiau nei 2.30 m kraštinės ilgio objektą, tačiau jei jis yra tūrinis, negalime su juo išsisukti laiptinės ribose. Jei kitos durys leistų patogiau laviruoti, jų forma ir dydis apskritai užkerta kelią panašių matmenų objekto patekimui. Netgi Patricijos „cukrų“ konservavome plokštėmis, prieš tai supjaustytomis išilginėmis juostomis. Dar turime balkoną, pro kurį irgi yra tekę kelti kūrinius. Tačiau šiam būdui jau reikia objektams būti atitinkamo svorio, kad iš apačios paduodantis žmogus galėtų juos išlaikyti.
Tokios kuriozinės situacijos sprendžiamos kūrybiškai (kad ir Rodiono instaliacijos elementus įnešėme pro apačioje įsikūrusios vyninės vitrinas), tačiau vertinant bendrai, su kultūrino paveldo ypatumais susiję apribojimai ir dėl to kylanti negalimybė ką nors iš esmės rekonstruoti, veda link rimtesnių problemų. Mes, kaip ir daugelis senamiestyje, ne pirmame aukšte įsikūrusių įstaigų, negalime pasiūlyti adekvačios įeigos į galeriją judėjimo negalią turintiems, sunkiai vaikštantiems žmonėms, ar tiesiog mamoms su kūdikių vėžimėliais. Nors ir nenorėdami, tuo prisidedame prie tam tikros šių socialinių grupių kultūrinės atskirties, kas išties liūdina. Tačiau šiuo atveju pati situacija įsukta į uždarą ratą, iš kurio išvesties kol kas nematyti.
Instaliatyvumas ir medijų spektras
Tačiau grįžkime prie parodų struktūras medijų pagalba naujai atveriančių galerijos „Arka“ erdvių. Netrukus vėl pritemusioje C salėje išvydome Rimo Sakalausko videoinstaliaciją (paroda „Faximilinis dievas“, kurat. L. Liandzbergis, 2019), kuri tapo vienu taikliausiai atliepusių tuomet parodos temoje diskutuotą atvaizdų pertekliaus šiuolaikybėje kūrinių. Vėliau ši erdvė buvo įvilkta net į „psichiatrinės ligoninės marškinius“: visų pirma, Eglės Gandos Bogdanienės parodoje čia tiek medijomis, tiek objektais buvo pristatytas jos tyrimas „Drugelių gaudymas“, dirbant su psichikos negalią turinčia mergaite. Vėliau šią erdvę menininkas Eimutis Markūnas pavertė įvietinta Kauno psichiatrinės ligoninės, kurios patalpas perdavus dailės akademijai, dar ir pati joje mokiausi, replika ir rekonstrukcija. Naudodamas autentiškus tų erdvių šviestuvus, kažkaip įkyriai ir nervingai blyksinčius ant galerijos baltai išklotų grindų, pasitelkdamas įtaigų kompozitoriaus Vidmanto Bartulio sukurtą garso takelį ir pakabindamas galerijos kėdes ant lubų, Eimutis ekspozicinę salę „apvertė aukštyn kojom“ ir sukūrė paveikią, netikėtą, asociatyvią ir atmintį aksceleruojančią patyriminę erdvę.
Rimo Sakalausko videoinstaliacija. Faximilinis dievas. 2019
Beje, tuos pačius Kauno psichiatrinės ligoninės šviestuvų gaubtus, tik jau apšviestus ryškiomis neoninėmis spalvomis, panaudojo ir menininkas Paulius Rainys, kitoje galerijoje įvietintoje instaliacijoje „Dvi pusės“. Parodos architektūros prasme čia erdvė buvo tiksliai apskaičiuota, joje atmosferą kūrė apšvietimas, objektų išdėstymas, ant grindų suguldyti veidrodžiai ir ekranai, o „tvin pyksiško fetizišmo“ persmelktą įtaigą dar stiprino garso takelis. Kiek kitokia, bet sėkminga ekranine paroda pavadinčiau Andriaus Kviliūno video kūrinių ekspoziciją, papildytą menininko kūrybinės erdvės tarsi atkūrimu ir perkėlimu į kitą – galerijos – terpę.
Ekspozicines erdves išryškino, o tuo pačiu jomis savo kūrinius atskleidė Eglė Ganda Bogdanienė, kurios personalinė paroda “7 kambariai” skirtingais parametrais išsidėstė visoje galerijoje. Kūriniais buvo įtaigiai išnaudoti erdvių ypatumai, o kai kurios patalpos kontekstualiai papildė parodos turinį. Buvo eksponuojama ir būtent šiai konkrečiai erdvei pasirinkta “atspindžių karalystė”, įkontekstinusi savo paties, t. y. žiūrovo, patyrimą per aplinką ir joje regimą Kitą aš.„Arkos“ erdvinis perimetras, priklausomai nuo parodos išpildymo, gali sėkmingai diktuoti žiūros trajektoriją ne tiek fizine, kiek menininko pasiūlyta kūrybine plotme: tai buvo įgyvendinta ne tik Eglės Gandos Bogdanienės, bet, pavyzdžiui, ir Raimondo Gailiūno parodoje (parodos architektė Ieva Cicėnaite, pradedant pirmąja erdve, ekspoziciją išskaidė tematinėmis gairėmis skirtingose erdvėse, kol galiausiai, apsukus ratą, buvo grįžtama į pradinį tašką).
Eglės Gandos Bogdanienės veidrodžių kambario fragmentas
Rengiant ekspozicijas visada labai padeda žvilgsnis iš šono – samdyti architektą turi galimybę ne visi projektai, tačiau visuomet galima pasitarti su kolegomis, dėstytojais, bičiuliais ar žmonomis (jos, teko pastebėti, turi labai taiklią akį!) – kartais tiesiog paprastas komentaras gali padėti paskutinį tašką ant „i“. Todėl neretai menininkai konsultuojasi - juk kūrinių išdėstymas ir integracija erdvėje daro poveikį pačiam kūrinio patyrimui.
Sąveika su erdve ir jos įkontekstinimas
Ypatingai tampriai su erdve sąveikauja šiuo metu (ne)vykstančios parodos. Petras Lincevičius “išjautė” galerijos erdvę, perkeldamas į ją fenomenologinį kitų, jo patirtų ir išgyventų erdvių kontekstą, sukūrė kaimo vietovėse neretai aptinkamą kažkokių rakandų, medžio rąstų ir žalumos sintezės užuominą. Čia net pasitarnavo girgždančios grindys, mediniai balkiai ir ne idealiai lygūs paviršiai. Tuo tarpu slovakų menininkė Mira Podmanicka į paviršius “įsiskverbė” tiesiogiai, išaugindama iš galerijos sienų skulptūrines tridimensines klostes, kurios driekiasi per erdvės perimetrą ir tarsi nepastebimas kūrinys atskleidžia istorinius ir kokybinius konkrečios architektūros ir jos fizinio gyvavimo klodus.
Miros Podmaniskos įvietinta instaliacija. Siena. 2020
Įtaigi paroda, manau, ne vieną lankytoją privertusi patirti įspūdį, ar bent nustebti – tapytojos Monikos Radžiūnaitės, kartu su kolega dailėtyrininku Linu Bliškevičiumi parengta ekspozicija “Hyperlink”. Paroda giliausiai atsiskleidžia pakankamai akylam ir intelektualiam žiūrovui – apgalvota kiekviena detalė nuo pritemdyto apšvietimo iki kitų juslių sužadinimo: nuspalvintomis sienomis išryškinant arkines interjero linijas, smilkomos miros ir karališkų lelijų kvapas kūrė viduramžiška simbolika nusagstytą patyriminę erdvę. Kalbantis su autoriais, jie pažymėjo, jog Monikos kūrybai atskleisti netinka “balto kubo” erdvė, tad džiugu, jog nepabūgę “Arkos” daugiasluoksniškumo jie ėmėsi šios avantiūros ir, mano požiūriu, ją įveikė puikiai. Galerijai tai buvo malonus iššūkis, o taip pat - netikėtumo galimybė bei “užduotas tonas” ateities projektams. Dėka tokių parodų skleidžiasi ir šiltėja atmosfera jaunosios kartos žiūrovų tarpe.
Monikos Radžiūnaitės paroda. Hyperlink. 2020
Taigi tiek ir dar daugiau nepaminėtų parodų, kurių turinys sąveikauja su pačia erdve ir atskleidžia jos unikalumą kitų erdvių kontekste. Jeigu kol kas negalime pasiūlyti menininkas tobulai nugludintų sienų ar idealaus apšvietimo, galime pasiūlyti nestandartą, kuris savitai diktuoja parodos pobūdį, tačiau tuo pačiu gali tapti kūrinio atverties katalizatoriumi, atidengiančiu reikšminį klodą ir skatinančiu netradicinį braižą. Komplikuotos galerijos “Arka” erdvės - vieta ne tik reprezentacijai, bet ir procesams bei iš to kylančioms specifinėms patirtims.
Komandinės ambicijos ir jų įgyvendinimo slenksčiai
Dar vienas svarbesnių iššūkių galerijai yra komanda. Šiuo metu galerijoje dirba keturi žmonės. Nina atsakinga už patalpų tvarką ir švarą, Artūras – už fizinį ekspozicijų įrengimą, priežiūrą ir saugą. Jis rūpinasi kūrinių logistika, parodos eksploatavimu bei kitais techniniais klausimais. Prie parodų organizavimo ir projektinės veiklos dirbame mudvi su Monika. Ji – iniciatyvi, ambicijų ir idėjų nestokojanti menotyrininkė, gebanti puikiai orientuotis įvairiausiose situacijose, savo įžvalgomis papildanti bendrą veiklą. Monika nuima nuo mano pečių nemažą dalį komunikacinio darbo, o ir su veikla susijusius sprendimus visuomet priimame kartu.
Iššūkiai ištinka tuomet, kai mūsų darbo kalendoriai ir sąsiuviniai prisipildo begale minčių ir planų, kuriems dėl jų kompleksiškumo būtinos didesnės žmogiškųjų išteklių pajėgos. Mes tiesiog nespėjame aprėpti visko laike. Žinoma, kai projektai ateina iš menininkų ir kuratorių iniciatyvų, tuomet komanda natūraliai pasipildo, išsiplečia kompetencijų ratas, padaugėja akių ir rankų, tačiau paprastai tos komandos yra laikinos galerijos kontekste – jos dirba ties tuo konkrečiu projektu ir deda visas pastangas jo įgyvendinimui. Tuo tarpu holistinei galerijos strategijos, viešųjų ryšių, veiklos ir atsinaujinimo grandžių stebėsenai bei įgyvendinimui neretai trūksta pastiprinimo. Kita vertus, džiaugiamės tampriu bendradarbiavimu su LDS administracija, kurie tikrai gelbsti situacijose ir papildo vyksmų cirkuliaciją – Dainius padeda transportavimu, ūkiniais klausimais, Andrius ambicingai imasi viešinimo ir nestokoja idėjų, dokumentuoja, tveria fotoreportažus, visos merginos, su kuriomis dirbau – Agnė, Rūta, Austėja, Diana, Giedrė – prisideda sklaida, biurokratiniais aspektais, o LDS pirmininkė Edita Utarienė - patarimais, strateginėmis įžvalgomis, iniciatyvomis situacijų gerinimui. Tai ženklus indėlis ne tik į bendrą LDS reputacijos stiprinimą, bet ir sklandesnį galerijos darbo organizavimą. Mes kaip galerija siekiame pasiūlyti savo parodų dalyviams kuo platesnį paslaugų paketą, tad bendradarbiavimas su kolegomis prisideda prie kasdienių iššūkių sprendimo.
Idėjų ir ambicijų galerijos veiklos gerinimui turime į valias, tačiau vis atsiremiame į tam tikrus suvaržymus – visų pirma, finansinius. Kaip viešoji įstaiga, esame labai priklausomi nuo įvairių finansavimo šaltinių. Vykdydami Kultūros tarybos fondų finansuojamas ir LDS tvirtinamas kūrybines programas, išlaidas planuojame tik einamiesiems metams – baigiantis projektams, finansiniai pajėgumai būna išsemti. Negalėdami užsitikrinti strateginio finansavimo bent keleriems metams į priekį, negalime kurti ilgalaikių biudžeto planų, atsidėti, kaupti, konsoliduoti – veikla ir išlikimas priklauso nuo konkursų, programų, paraiškų, sėkmės ir dar galybės faktorių, kurie jau nebėra mūsų valioje. Tai apsunkina ilgalaikės strategijos formavimą, kadangi iš esmės jis yra neįmanomas – funkcionuojame metų apimtyje.
Žinoma, kadangi esame didelės dailininkų sąjungos „šeimos“ dalis, bent esame ramūs, jog stogą virš galvos, be kita ko, su šiluma ir šviesa, turėsime. Tačiau parodinė erdvė nėra vienintelė galerijos veiklos egzistavimo sąlyga (kai kurios mobilios galerijos išvis „apsieina“ be fizinės lokacijos), tad kaskart su nerimu laukiame paraiškų rezultatų ir įvairių finansinio paskirstymo procedūrų.
Ateityje esant palankioms aplinkybėms ir siekiant kuo pažangesnių galerijos veiklos rezultatų, be abejonės, komandą norėtųsi plėsti. Pagal poreikį svajočiau apie viešųjų ryšių „mini departamento“ atsiradimą, o taip pat apie vadybininką, kuris gebėtų dirbti su konkrečių kūrinių sklaida ir pardavimais. Nepaisant kartais juntamos intensyvių darbų perkrovos dėl žmogiškųjų išteklių stokos, man kaip galerijos vadovei labai pasisekė dirbti su kad ir nedidele, bet profesionalia, imlia, pozityvia, geranoriška ir sąmoninga komanda.
Kurti galerijos vertę ir prasmę
Todėl kas dieną buriamės Aušros Vartų gatvės 7-o namo antrame aukšte. Galerijos patalpos erdvios, plačios, aukštomis lubomis, tačiau su specifiniais elementais – tirštai ochrinėmis, lakuoto medžio grindimis, vizualiai kiek slegiančiais mediniais masyviais balkiais, įvairiomis arkutėmis, nišelėmis, skirtingo aukščio ir pločio palangėmis ir pan. Ne „baltas kubas“, todėl nėra taip paprasta pažaboti erdvę, kad ne tik ji padėtų kūriniams atsiskleisti, bet ir pati būtų atskleista per juos – erdvės neįmanoma ignoruoti. Todėl labai džiaugiuosi projektais, kurie į erdvę žengia tarsi priimdami iššūkį, o ne skųsdamiesi dėl nelygių sienų. Nuolatinę būklės estetiką palaikyti nėra paprasta dėl daugybės priežasčių: kultūros paveldo objektas reikalauja didesnio atidumo sprendimuose, tad pokyčiai ateina pamažu, dažniausiai su LDS pagalba.
Galerijos "Arka" ekspozicinės erdvės
Patenki į erdvę kaip į šventovę (neveltui ten buvęs moterų bazilijonių vienuolynas), ir negali išdraskyti jos autentikos. Ir nors su fiziniais jos trūkumais susiduri kasdien, meninėms praktikomis ir priemonėmis susidūrus su jos privalumais – galerijoje įvyksta tikra šventė. Manyčiau, nebijant eksperimentuoti, išnaudoti erdvės specifiką, kam mes, beje, esame atviri, o tuo pačiu tradicinio formato parodas stengiantis organiškai įkurdinti erdvėse, neperkraunant ekspozicijos, sutirštinant jos patyrimą ne kūrinių kiekiu, o įtaigumu, galima pasiekti visai neblogų rezultatų. Taip kuriame galerijos vertę.
Mane žavi mąstymas apie parodą ne kaip apie peržiūrą, bet kaip apie gyvą organizmą, kasdien tarpstantį vis kitaip. Be abejo, menininkai parodoms ruošiasi labai atsakingai ir ilgai, sudeda daug lūkesčių ir nori kūrybą pristatyti kuo plačiau. Tai suprantama, nes išsamių kūrybos reprezentacijų neretai tenka ilgai laukti, o parodos trukmė proporcingai neatsveria įdėtų moralinių pastangų. Tačiau kai kurie žiūrovai parodos veikimo metu ne kartą grįžta į galeriją, atsiveda mokinius, kolegas, studentus, taip tarsi dar kartą vis iš naujo permąsto jos funkciją. Be žiūrovo galerijos veikla neturi prasmės, todėl norisi jo „neperkrauti“.
Šiandien, pavyzdžiui, galerijoje turime tris nuostabias parodas. Jos ilgai instaliuotos, prie jų ilgai dirbta, kol įgautas geidžiamas pavidalas, tačiau dėl karantino, kuris, be jokios abejonės, sutrikdė ne tik kultūrinių organizacijų veiklą, bet ir apskritai paralyžiavo visą socialinį gyvenimą, šiuo metu parodos „įšaldytos“. Fiziškai jos egzistuoja, mes visas jas spėjome atidaryti iki paskelbiant suspendavimą, tačiau šiandien jos tarsi nefunkcionuoja. Kitaip tariant, kol kas jos tėra architektūriškai struktūruota meninė studija – be žiūrovo šios ekspozicijos neturi ontologinio statuso.
Daugelis galerijų ėmė siūlyti virtualius turus ir eksploatuoti parodų fotodokumentaciją internete, socialiniuose tinkluose, kurie kol kas yra vienos aktyviausių komunikacinių plotmių, tačiau šiose parodų postprodukcijose visada kažko stokojama. Ekspozicija online, mano manymu, tėra redukuota meno tikrovė. Jai trūksta fenomenologinio parodos statuso, pasireiškiančio per juslinį parodos patyrimą. Kitaip tariant, galerijos veikla be žiūrovo negali būti iki galo išpildyta. Todėl galvodami apie galerijos ekspozicijas, norėtume nustebinti savo lankytoją, neapsunkindami jo patyrimo, suteikti netikėtumo ir spontaniško įspūdžio galimybę.
Ateičiai
Labai norėčiau, kad galerijoje vyktų kuo daugiau procesualių veiklų – spektaklių, šokio pristatymų, kontaktinių improvizacijų, eksperimentinių vyksmų, ekskursijų, edukacijų, kūrybinės praktikos veiklų moksleiviams ir studentams. Komunikuojame su įvairiais menininkais ir kultūriniais aktyvistais. Jau yra numatomos ir cikliškos, netradicinio pobūdžio veiklos, pavyzdžiui, eksperimentinės garso laboratorijos įkūrimas, nuolat diskutuojame su tęstinių projektų rengėjais, svarstydami, kaip atnaujinti ir papildyti tradicija tapusias parodas, įtraukiant į jas papildomų dėmenų, aktualizuojant, dėka ko galime siekti platesnės auditorijos, aiškios komunikacijos ir strategiškai grįsto matomumo.
Net ir susiduriant su tam tikrais iššūkiais, pozityviai vertinu galerijos atsinaujinimą, sustingusių sienų „braškėjimą“, o kai sulaukiame grįžtamojo ryšio iš kūrėjų, žiūrovų – tai tampa svariausiu atpildu už darbą. Didžiausia paskata ir malonumas šiame darbe yra sutikti daugybę įdomių, skirtingų ir turiningų žmonių. Niekada nepaliauju stebėtis menininkais ir didžiuotis, kad galiu būti kažkur greta jų. Matau prasmę dirbti ties organiškos kūrybinės terpės kūrimu ir palaikymu, aktualios platformos formavimu ir transformavimu, bei aktyvia ir patrauklia sąmoningai kritiško žiūrovo patyrimų vieta. Taip aš įsivaizduoju „Arkos“ galeriją artimiausiu metu.
*Titulinė fotografija - Eglės Gandos Bogdanienės instaliacijos fragmentas
