Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė
Šiuo metu, kai visą pasaulį apėmęs klastingas koronavirusas pristabdė kultūrinį gyvenimą, galima pasidžiaugti, kad Šv. Jono gatvės galerijoje vasario 28 d. spėjo atsidaryti 14-oji Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2020“, sulaukusi net 86 dalyvių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos. Per dvi savaites iki karantino paskelbimo ją spėjo apžiūrėti nemažai galerijos lankytojų. Nuo 2007 m. Lietuvoje rengiamos parodos – vienintelės bendros Baltijos šalių keramikos ekspozicijos, atidarančios Lietuvos keramikos parodų sezoną, skelbiančios gamtos ir dvasinį atsinaujinimą bei atvirumą naujoms idėjoms. „Pavasarių“ kuratorius Juris Bergins ir projekto vadovė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins įsitikinę, kad šios parodos palaiko kolegiškus tarptautinius menininkų ryšius, populiarina keramikos meną ir skatina jo raidą, suteikia galimybę startuoti jauniems menininkams. Abejonių nekelia, kad kasmetinės parodos daro keramiką labiau matomą, kelia jos prestižą. Pastaraisiais metais parodos dalyviai (o ne žiūrovai ar vertinimo komisija) išrenka įsimintiniausius kūrinius. Pernykščiame „pavasaryje“ daugiausia balsų surinko Laima Matijošaitytė-Martinkienė, Agnė Šemberaitė ir Živilė Bardzilauskaitė-Bergins. Deja, šiais metais dėl koronaviruso pristabdytos galerijos veiklos balsų dar nespėta suskaičiuoti.
Domilė Ragauskaitė „Sfinksas". Parodos organizatorių nuotr.
Paroda turi ne vieną tikslą, pirmiausia, puoselėti baltų menines tradicijas. Neatsitiktinai lietuvių ir latvių keramikų „pavasaryje“ daugiausia. Nors tiesioginių nuorodų į baltų kultūros elementus parodoje nedaug, vis dėlto baltiškasis klodas, nulemtas istoriškai susiklosčiusių dviejų tautų ryšių ir mentaliteto, savaime suprantamas. Kaip ir teminis kryptingumas, įkvėptas prasidedančio gamtos ciklo. Čia visada trykšta gera nuotaika, kurios taip trūksta dabarties gyvenime išgyvenant nežinomybę dėl ateities. Šiandien kai kurie eksponatai gali pasirodyti artėjančios katastrofos pranašai, nors jie sukurti dar gerokai iki viruso įsisiautėjimo. Galbūt tai tapybiškas Virginijos Juršienės „Toksinas“, Agnės Šemberaitės grėsmingas vabalas „Mantis IV“ ar ironiškas Jurio Bergins arbatinukas „Žiūrėjimas į dangų“, apipintas pasaulio politikų portretais (Kinijos prezidentas Xi Jinping dėvi medicininę kaukę) ir koronaviruso chemine formule.
Juris Bergins „Žiūrėjimas į dangų" (Latvija). Parodos organizatorių nuotr.
Kaip ir kiekvienais metais parodoje gausu kintančios gamtos ženklų – besiskleidžiančių žiedų, suvešėjusių augalų ir sujudusių gyvūnų (Solveiga Gutautė, Rimantas Inokaitis, Darius Barčas, Janina Džervutė, Elzbieta Lengvinaitė). Jau seniai keramika peržengusi funkcionalios, tik buities puošybai tarnaujančios dailės srities ribas. Kaip ir visas šiuolaikinis menas ji grindžiama tais pačiais saviraiškos ir meniškai įtaigios formos siekiais. Keramikams pavaldi skulptūrinė forma, tapybos ir grafikos priemonės, kartu jie turi papildomų galimybių „pastiprinti“ kūrinį asmeniniais technologijos atradimais ir specifinėmis keramikos galimybėmis. Autoriaus išgyvenimus ir savijautą atgyjančios gamtos akivaizdoje padeda materializuoti šiuolaikinėje keramikoje populiarus figūratyvas (Eglė Einikytė-Narkevičienė, Domilė Ragauskaitė, Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, Ineta Greiža, Nerutė Čiukšienė, Izroildžon Baroti). Ričardo Lukošiūno apsiplunksnavęs Ikaras („Skrisiu“) ir Sigitos Lukošiūnienės į miniatiūrinį baseiną besiruošiantis nerti plaukikas („Pasiruošęs šuoliui“) – visai kitokie personažai, visgi alsuoja nuotaikingu literatūriniu naratyvu. Vis dėlto asociatyvi abstrakti plastika net populiaresnė už figūrinę, galinti atverti asmenybės ir gamtos bendrabūvio, natūros ir kultūros saitų (o gal priešpriešos?) problemas (Rasos Justaitės-Gecevičienės „Lietus ir sniegas“, Virginijos Ridikaitės-Laužadienės „Išlikti“, Danutės Jazgevičiūtės „Užakęs ežeras“, Kosto Urbanavičiaus „Išsilaisvinimas“). Ji leidžia išnaudoti formos vitališkumą, iškalbingą spalvų ir medžiagų raiškos įtaigą. Joje atsiskleidžia lietuviams (ir ne tik jiems) būdingas pomėgis reikšti mintis ne tiesmukai, bet užuominomis, pusbalsiu, daugiakalbėmis metaforomis, net jei kūrinių forma neperkrauta detalėmis ar net minimalistinė (Rūta Šipalytė, Ona Tamuliūnienė, Mingailė Mikelėnaitė, Daiva Ložytė, Una Gura, Zofia Kosiorek). Individualiai traktuota forma, techninologiniai niuansai ir kitos profesinės subtilybės prisideda prie vizualaus ir emocinio kūrinio poveikio, kurį pajunti atsidūrus šalia tokių skirtingų Juozo Adomonio, Konstancijos Dzimidavičienės, Laimos Matijošaitytės-Martinkienės, Milenos Pirštelienės, Rimos Leipuvienės, Dacės Blūmos darbų.
Ainars Rimicans „Senelės sūris" (Latvija). Parodos organizatorių nuotr.
Parodos neįsivaizduotume be archajinių ar retų technologijų – anagamos (Beatričė Kelerienė, Eglė Maskaliūnaitė, Laima Bazienė) ir raku (Alma Daukšaitė-Mirzienė) degimo, pasaulyje retos kristalų glazūros (Algimantas Patamsis). Kaip ir be keramikos menui būdingų indų (puodų, vazų, lėkščių), kurie šiandien nėra indai tradicine prasme. Jie konceptualizuojami, transformuojami į skulptūrai ar tapybai prilygstančias kompozicijas. Tokie yra Luko Šilinsko, Jovitos Misevičiūtės, Justinos Kildišytės, Onos Petkevičiūtės, Merike Hallik, Vilijos Kinderavičiūtės, Vitos Viksnos indai. Dalios Gineitės „Funkcijos kopija“ – žaisminga improvizacija sukiužusio emaliuoto indo, kuris eksponuojamas greta, tema. Minties ir formos vienove pasižymi D3 technologija atlikti Monikos Gedrimaitės ir Ligos Skarinos kūriniai. Populiarumo nepraranda kitą materiją imituojantys medžiaginiai akibrokštai (Ainaro Rimicano „sūriai“, Ilonos Šaušos „tošies indeliai“, Ruditės Jakobsonės „medžio išpjova“).
Eglė Einikytė-Narkevičienė „Namuose". Parodos organizatorių nuotr.
„Pavasariuose“ paprastai dalyvauja tiek vyresnės kartos, tiek jaunieji keramikai, kai kurie dar studijuojantys Vilniaus dailės akademijoje. Visada malonu išvysti profesinių štampų nepaliestus, nesukaustytus jauniausios ir jaunesniosios kartos keramikų kūrinius (Jovita Misevičiūtė, Giedra Petkevičiūtė, Marius Ramonaitis, Kristina Paulauskaitė).
Taigi paroda teikia smagių įspūdžių, skatina neprarasti optimizmo ir nusiteikti naujiems darbams.
* 1 iliustracija - Una Gura „Dialogas" (Latvija). Parodos organizatorių nuotr.
