Gyvūnas - juk ne vien kailis ar išorės oda, tasai glostomasis jaukusis žaidybinis paviršius. Jo vidaus epidermiai Antropoceno drąsos yra atverti žaidimui. Nežmogiškojo Kito kūno viduriai pasirodo kaip žaislas. Jei žmogaus karuose Thanatos kūno vidaus atidarymu steigė ir tvirtino savo žaidimus, tai gyvūnui yra priskirta negalia mirti – jis vartojamas, žaidžiamas, jis nelaidojamas. Gyvūnas – gyvas ar užmuštas - visada pasirodo kaip žmogaus žaidimas. Išvaduoti gyvūną iš šio žaidimo, vadinasi posthumanistinio posūkio alkūne atmušti paties žaidimo velkę, užsklendusią nežmogiškąją gamtą žmogaus pramogos arenoje.
Matthew Calarco knygoje Mąstymas apie gyvūnus: tapatybė, skirtumas, neapibrėžtumas (2015) išskiria tris dominuojančias mąstymo apie gyvūną tendencijas. Pirmoji – vadinamasis egalitarinis modelis, kuris numato visų gyvų būtybių, ar tai būtų žmonės, ar gyvūnai lygiavertiškumą. Būtent su šiuo modeliu galėtume sieti ir gyvūnų teises. Antrasis – skirtumo modelis, kuriuo numatoma daugybė skirtumų – ne tik tarp žmogaus ir gyvūno, bet ir tarp skirtingų gyvūnų rūšių. Trečioji tendencija, neapibrėžtumo modelis teigiąs žmogaus ir gyvūno tęstinumą. Šios tendencijos šalininkai tvirtina, jog bet kuri gyvybės forma turi būti apmąstoma tik per santykį su kitomis gyvybės formomis.
Daugelį metų stebiu Karinos Kazlauskaitės kūrybą. Nuo pat pradžių ėmusis dirbi su organinėmis medžiagomis, galiausiai gyvūnų kūnų dalimis ir organais ji pradėjo stiprią ir unikalią meninę žaidimo gamta kritiką. Jos objektuose regime pjaustomą ir darinėjamą žmogaus ir gyvūno tęstinumą, sąlygą klausti ir atjausti net gėrintis estetinėje ekstazėje.
Vienas pagrindinių Karinos medžiagų ir naudojamų objektų – kiaulės šlapimo pūslė, skerdienos ištekliaus atliekamumas. Štai šios juvelyrinės kritikos ištaka: senovinis žaislas – barškutis, į sudžiovintą kiaulės pūslę pripylus žirnių. Skurdo epopėjose žmogui toks jis atstojęs pramogą, atlikusią nuo maistui nužudyto gyvūno. Visceralinės prigimties žaislą.
Visceralinis – medicininė sąvoka apibūdinanti gyvo organizmo vidaus organų aktualią veiklą. Kaip estetikos objektas visceralinė organizmo tamsa ir triukšmas įžengė į meno pasaulį aštuntame XX a. dešimtmetyje su Australijos menininko Stelarc kūriniu – jo paties skrandžio procesus filmuojančio zondo pagalba sukurtu filmu. Kūno tamsa tada dar buvo žmogiška. Kūno vidaus liulėjimas, burbuliavimas, gurgėjimas buvo žmogaus organizmo pelkė, kurią jis pats reflektyviai stebėjo būdamas čia ir dabar. Suvokdamas savo gyvybę pūvant ir augant savo paties vidaus ertmėse. Gyvas ir žaidžiantis savimi. Reflektuojantis tąjį žaidimą.
Kad žaidimas nežmogišku kitu yra išvešėjęs visais švelnumo ir žiaurumo laipsniais pastebėta tapo irgi XX a. viduryje Antropoceno Janui pamažu atsukant jau kitą veidą. Bet tik XXI a. gamtos force majore tapo tragedijomis graikiškąja prasme, o lengvabūdiškas žaidimas gamta įgavo romėniškąsias konotacijas.
Tačiau Karinos juvelyriniuose objektuose ir papuošaluose naudojamas auksas atveria dar vieną visceralinio žaidimo nišą – šventąjį kankinimą. Sąsajos: šventyklų ir rūmų skliautų auksavimas – gyvūno vidinių ertmių auksavimas – bizantiškos ikonos, pergamento iliuminacijos auksavimas – visos jos pasitelkiamos sakralinant nelaidojamo (t.y. džiovinamo, mumifikuojamo) gyvūno mirtį. Taip ją regėtume posthumanistinėje prizmėje. Žaidimas išimtais viduriais lig tol buvęs dažnas šventųjų kankinimo scenų krikščioniškoje ikonografijoje atributas - nūnai visceralinės kančios atvertys suaukojamos gyvūnui kaip agresyvios reprezentacijos išpirka. Nes kančios vuajerizmas visoje žmogaus istorijoje buvo patiriamas atidarant gyvo Kito vidaus organus. Organų auka šventumui. Pastaruoju metu Karinos kūryboje pasirodo ir kiaulės žarnos – paauksuotos, iškimštos gintarais, sujungtos į tariamai prabangų vėrinį arba į subtilius japoniško wabi šiurkštaus ir taupaus grožio objektus. Organų metamorfozės apjuosiančios saugos lanku nežmogiškojo Kito negyvumą. Agonijos natiurmortai alsuojantys auksu. Posthumanistinis Serano „Morgas.“
Arba – paauksuotas anatomijos teatras. Kodėl anatominiame teatre, suklestėjusiame Renesanso laikais, buvo žaidžiamas žmogus, o ne gyvūnas? Ne, gyvūnas buvo žaidžiamas kitur, žaidžiamas gyvas, o ne miręs, žaidžiamas per vivisekcijos seansus. Posthumanistinis anatomijos/vivisekcijos teatras ima drausti žaisti gyvūno pjūviu, gyvūno kančia. Jacques Derrida dabarčiai suranda bendrą tiek žmogui tiek gyvūnui pagrindą – kūno baigtinumą, pažeidžiamumą ir galbūt simetrišką abiems kančios patyrimą. Gyvūno kūno vidus ir žmogaus kūno vidus, sulenkti lyg knygos lapai per kančios siūlę.
Karinos kūryboje ryški linija - žaidimas gamta apima ir knygos formą. Kiaulės pūslės „pergamento“ knygos ir šių visceralinių knygų puslapių vėriniai, karoliai. Tarsi knyga reprezentuotų žmoniją ir jos intelektualiojo žaidimo intervencijas į gamtos ir gyvybės išteklius. Paauksuotas kiaulės pūslės pergamentas Karinos kūriniuose tarsi šventosios organų knygos, užrašančios anoniminį visceralinės kančios tiražą.
Kūnai žaidžia kūnais. Kūnų išorės žaidžia kūnų vidumis. Galima būtų sakyti, jog Karinos darbuose apsčiai skleidžiasi posthumanistinė žiūra į gyvūną juvelyrikoje. Tai visiškai naujas aspektas šios meno šakos kontekste, juo labiau Lietuvoje. Kaip estetiškai pamatinių kūno refleksų organai – kiaulių pūslės – išplėšiami ir rodomi kaip žmogaus žaidimo nežmogiškuoju Kitu žaidimo imanentika. Kaip laimę žaidime teikiantys objektai, galbūt net Donaldo Winnicotto filosofijos prasme.
Arba štai – antkaklio vėrinys, primenantis moters krūtis, o anava milžiniškas sietynas – visi jie iš kiaulės pūslių. Taip gyvūno visceralika perkeista ir pakylėta iki barokinio didingumo ir erotinės antropocentrinės begalybės. Išmėsinėtas kūnas atiduotas estetinėms variacijoms. Visceralinis gyvybės tūnojimas išskrostas vaizduotei misti. Taip atrodo ir žėri žaidžiantis gyvybe Antropocenas – Karinos Kazlauskaitės „Gamta kaip žaislas.“
Karina Kazlauskaitė (1980) studijavo metalo meną Vilniaus dailės akademijoje, baigė magistro studijas ir 2016 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Nuo 2008 - 2015-ųjų gyveno ir kūrė Norvegijoje, priklausė Norvegijos profesionaliųjų menų ir amatų sąjungai, surengė keletą personalinių parodų. Kazlauskaitės darbai buvo rodomi ne tik Lietuvoje bet ir Norvegijoje, Latvijoje, Ispanijoje, Brazilijoje, Amerikoj. Menininkės kūryboje dominuoja papuošalas, objektas, instaliacija, performansas. Jos kūryba paremta įvairių medžiagų paieška ir jų naudojimu kartu: sintetinės ir organinės medžiagos, rasti daiktai „ready-made”, antrinės žaliavos, skanuoti bei fotografijose užfiksuoti vaizdai. Kazlauskaitės paroda „Gamta kaip žaislas” eksponuota 2016 m. Norvegijoje Kultūros ir meno centre Hå gamle prestegard. Parodoje eksponuojami papuošalai ir objektai iš auksuoto bei sidabruoto pergamento, kurį menininkė pati išdirba.
Dr. Salomėja Jastrumskytė
Lietuvos kultūros tyrimų institutas
Lietuvos dailininkų sąjunga
Fotografijų autorius: Klaus Leo Richter
