Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje Kėdainiuose sausio 10 dieną atidarytos trys tekstilės parodos. Ten savo kūrybą pristatė vilnietė Liucija Jūratė Kryževičienė-Hutcheon ir kaunietės Jūratė Petruškevičienė bei Giedrė Kriaučionytė. Skirtingą kūrybos ir gyvenimo patirtį turinčios menininkės eksponuoja naujausius, per pastruosius penkerius metus sukurtus darbus. Šiuolaikinės lietuvių tekstilės kontekste jų kūryba išsiskiria savitais autorinės technikos atradimais, padedančiais atskleisti individualią pasaulėjautą.
Liucijos Jūratės Kryževičinės-Hutcheon ekspozicijoje „Skirtingos laikmečio raiškos“ rodomi darbai, kuriuose šiaurės Europos runų formos ir simbolika transformuojama iki paveikaus vizualinio ženklo, traukiančio šiuolaikine išraiška, giluminiu ryšiu su baltiškąja tradicija ir netikėtomis minties interpretacijomis. Iš šilkinio audinio juostų tarytum iš tekstilės gijų dailininkė pina architektoniškus paveikslus, pasiekdama vaizdo dematerializavimo ir erdviškumo įspūdį. Šie paveikslai intriguoja santykiu tarp elementarios tekstilės technikos ir to nerealaus vaizdo, kurį tekstilininkė geba sukurti pasirinkusi ateities materiją simbolizuojantį audinį. Abstrakčios formos paveikios, asociatyvios, žiūrovus pristabdo kūrinių ženkliškumas, neįprasti siluetai, formų harmonija ir linijų ritmika.
Liucija Jūratė Kryževičienė-Hutcheon. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Jūratė Petruškevičienė parodoje „Rinkotas“ eksponuoja du ciklus: „Rinkoto herbariumas“ ir „Iš vandens“; pastarasis Slovakijos tekstilininkų asociacijos kvietimu buvo demonstruojama Bratislavoje. Rinkotas – botaninis draustinis Lazdijų rajone, traukiantis augalijos įvairove, įkvėpęs menininkę iš audinių kurti įvairius gamtinius darinius (uogas, konkorėžius, akmenukus, grybus ir pan.) rytietiška šibori technika, kurios ji išmoko Suomijoje šibori meistrės Patricijos Black seminare. Kartais menininkė pasiekia ypatingo tikroviškumo, nutrinančio ribą tarp kūrinio ir realybės, nors greičiausiai poparto medžiaginiai akibrokštai nėra autorės kūrybos tikslas. Atrodo, kad jai svarbi improvizacija gamtos elementų tema, gyvo (augalo) ir negyvo (iš Dusios ežero išgraibyti surūdiję gelžgaliai) objekto priešprieša, kelianti tam tikras prasmines asociacijas.
Jūratė Petruškevičienė. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Pati jauniausioji galerijos viešnia – Giedrė Kriaučionytė – parodoje „Rutina“ iš tikrųjų pasinėrusi į daug laiko ir kruopštumo reikalaujantį monotonišką veltinio gamybos procesą. Jos darbai pasižymi šviesiais tonais ir šiuolaikinėje lietuvių tekstilėje retomis minimalistinėmis tendencijomis. Subtilios veltinio plokštumos nusėjamos vos matomais dygsniais ar motyvais, tolygiu ritmu, monotoniškai pasikartojančiais baltame fone. Nors darbai abstraktūs, jie turiningi, meditatyvūs, skatinantys į juos gilintis, keliantys minčių apie paprastumo vertę.
Giedrė Kriaučionytė prie savo darbo 'Autoportretas'. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuotr.
Nepaisant to, kad visos trys autorės – labai skirtingos, jas vienija gebėjimas tekstilės technikas pasitelkti formos ir turinio eksperimentams. Tokio pobūdžio darbams reikalinga ne tik meninė nuojauta, bet ir meistriškas amato valdymas. Nė viena iš autorių nedemonstruoja audimo, tačiau jų darbai yra specifiniai tekstilės kūriniai tikrąja to žodžio prasme. Menininkės formuoja kūrinius šiuolaikinėmis priemonėmis, puikiai sulydo kitų šalių patirtį (šibori technika, rytietiškas tuščios plokštumos principas) su lietuvišku požiūriu į pasaulį, nes galbūt tos technikos padeda reikštis lietuviškai tapatybei.
Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė
