Parengė istorikė Rūta Paitian
Nuotraukoje: Savickų šeima
Prieš septynerius metus (2012 m. birželio 24 d.) netekome Augustino Savicko, palikusio ryškų pėdsaką Lietuvos mene. Išugdęs ne vieną menininkų kartą, perdavęs savo žinias ir meilę tapybai savo mokiniams, tarp kurių yra ir jo paties sūnus Raimondas. Kalbamės su Raimondu Savicku apie tėčio palikimą, kūrybines inspiracijas ir nenuilstamą norą dirbti.
Papasakokite apie savo vaikystę. Ką reiškia užaugti garsioje šeimoje? Ar garsumas padeda ar kaip tik kiša koją?
Klasikinis klausimas. Kai buvau jaunesnis, mane dažnai lygindavo su tėčiu. Kažkiek dėl šito pergyvendavau. Dabar jau ne taip lygina. Aš tapyti pradėjau labai pavėluotai, nesu baigęs Vilniaus dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija), baigiau Vilniaus universitetą. Aš užaugau tėčio studijoje, mane labai į ją traukė (tiesa, sugrįžau į ją vėlai) dėl to, kad tėtis kaip asmenybė buvo labai liberalus, net ir auklėjime. Studijoje ir namų darbus ruošdavau, būdavau ir tėčio modeliu. Jis mane labai daug tapė, o vėliau ir pats paprašydavau dažų, jis man jų duodavo, negailėdavo, viską, ką pats naudojo, ir man davė. Šis laikotarpis labai mielas. Radom bendrą ryšį su juo, kuris vėliau atsispindėjo ir darbuose.
Viename interviu esate minėjęs, kad dalijotės su tėčiu bendra kūrybine erdve. Šalia erdvės dalybų kiek jūsų kūryba sąveikavo tarpusavyje?
Labai įdomus procesas. Iš pradžių jis mane mokė, nes man reikėjo pagrindų, o vėliau aš juo rūpinausi, buvau jo vadybininkas ir kritikas. Apsikeitėm pareigomis.
Jūsų tėtis – ryški asmenybė. Jo kūriniuose vyrauja įvairiausios temos. Kas jį įkvėpė kurti?
Na, pirmiausiai reikėtų žiūrėti, kas buvo jo tėtis (Jurgis Savickis) ir vyresnis brolis (Algirdas Savickis). Jie buvo susieti su daile. Tėtis buvo ne tik diplomatas, bet ir rašytojas. Jurgis Savickas po karo tapo besikuriančios Lietuvos valstybės diplomatu Skandinavijos šalyse. Jose ėmė rūpintis dailininkais, rengė jų parodas, išleido kelias knygas apie Lietuvos dailę. Vaikui tai darė įtaką, ypač, kai sužinojo apie garsiausius to metu Lietuvos dailininkus, nepriklausomybės laikotarpį. Jo brolis pasirinko dailės studijas, baigė Kauno meno mokyklą, o Augustinas baigė Vilniaus dailės institutą.
Augustinas Savickas „Lietuviškoji madona“ (2003)
Tapyba į jūsų gyvenimą atėjo gana vėlai. Kokios priežastys lėmė šį vėlavimą?
Nusprendžiau tapti dailininku, nes visi aplink jais buvo, tad buvo nepadoru ir man nepabandyti. Kodėl to nepadariau anksčiau? Lėmė ir praktiniai dalykai. Buvo sovietmetis. Bijojau, kad neįstosiu, nes buvo didžiuliai konkursai, kuriems nebuvau pakankamai pasiruošęs, taip pat bijojau patekti į tarybinę armiją, nes maniau, kad liksiu suluošintas ir dar be išsilavinimo. Todėl pasirinkau Vilniaus universitetą, bibliotekininkystę. Galvojau apie filologiją, svarsčiau galimybę sekti Jurgio Savickio pėdomis. Literatūra man artima iki šių dienų. Rašau eiles. Draugas patarė stoti į bibliotekininkystę, nes būčiau šalia knygų, o ir konkursas ne toks ir baisus. Įstojau ir esu patenkintas šiomis studijomis, jos buvo universalios, įgijau išsilavinimą. Aišku, dailės nebuvo, o trauka išliko. Po baigimo, su diplomu paprašiau tėvo dažų. Jis mane trumpai apmokė. Aš specialiai pasirinkau skyrimą į Žemaitiją. Metus dirbau Šilalės bibliotekos direktoriaus pavaduotoju, bet ten nuvažiavau su dažais ir molbertu.
Jūsų tėčio darbuose ryški tautiškumo tema. Ar jis save laikė patriotu?
Klausimas – retorinis. Manau, kad be abejo.
Ar jūs save laikote patriotu?
Patriotas gali būti suprantamas siaurąja ir plačiąja prasmėmis. Siaurąja prasme nelaikau savęs patriotu. Man nėra priimtini asmenys, kurie deklaruoja, kad jie – patriotai, o paskui paaiškėja, kad nelieka Lietuvoje kažkurios tautinės mažumos. Akivaizdu, kad mano dėdė buvo holokausto auka, mano senelė žydė. Plačiąja prasme esu patriotas. Ta humanistinė samprata man labai artima. Kai patriotas priklauso nuo tautiškumo ir tą deklaruoja, tuomet nesu patriotas.
Raimondas Savickas „Pasimatymas iš dangaus“ (2018; drb., al.; 80x90).
Iš ko jūs semiatės įkvėpimo tapybai?
Matyt, esu XIX amžiaus romantikas, kaip koks Adomas Mickevičiaus, semiuosi įkvėpimo iš to, ką matau priešais save. Galite suprasti ir tiesiogiai.
Kas jūsų tėčio autoritetai tapyboje?
Jam labai patiko bizantinė linija, kuri įėjo per rusų ikonas, bet jis labai gerai išmanė ir modernaus meno naujoves, kadangi vis tiek buvo Vakarų Europos žmogus. Jis labai vertino Rembrantą, barokinę dailę. Prie didžiųjų kompozicijų galėjo prasėdėti valandų valandas, išmanė ir ekspresionizmą, kuris siejamas su lietuvių daile.
Kas sunkiausia būnant menininku?
Sunku, kad užsakymų nėra.
Vyraujantis stereotipas – menininkas jautrios sielos asmuo ir kasdienės situacijos jį veikia stipriau nei kitus. Gal tai yra didžiausias menininko iššūkis?
Galbūt, bet vėlgi menininkas tą sunkumą sugeba paversti meno kūriniu. Galime nueiti iki filosofijos, bet aš nedeklaruoju, kad menininkai turi sunkiai gyventi, kad galėtų sukurti šedevrus. Manau, kad turi būti kažkoks balansas. Ramybėje irgi gali daug sukurti. Sunkiausia, kai nėra ramybės.
Su Raimiu prie Jurgio Savickio kapo
Na, o kas yra įdomiausia būnant menininku?
Įdomiausia, kad tave pagal tavo kūrybą atpažįsta ir kad gali bendrauti su žmonėmis. Juk nekuri sau, nors ir visokiausių deklaracijų šia tema galima išgirsti. Teisybė ta, kad kuri tam, jog būtum įvertintas, atpažintas.
Kaip jūs reaguojate į kritiką?
Na, jei kritikas man yra autoritetas – vertinu tik teigiamai. Šiaip norėčiau, kad daugiau tų kritikų būtų, nes šiuo metu išvis jų nėra, nei giriančių, nei peikiančių.
Kaip reaguojate į pagyras? Vieni kritiką palankiau priima ir ja labiau tiki, nes pagyras vertina skeptiškai, galvodami, kad jos nenuoširdžios.
Nespekuliuosiu, tegu tik giria.
A. Savickas savo studijoje. 1996. S. Sasnausko nuotr.
Jūsų akimis žiūrint, kuo panašūs ir kuo skyrėsi jūsų su tėčiu kūrybiniai procesai?
Tėčio kūrybinis procesas jau yra pasibaigęs, o panašumai ir skirtumai visą laiką būna įžvelgiami. Daug metų mudu lygindavo, vėliau nustojo tą daryti. Kuo skiriasi? Skiriasi tuo, kad mano užmojai mažesni. Pas jį ir formatų didumas ir temperamentas, nežiūrint amžiaus buvo kur kas didesnis nei mano.
Ar jūsų tėtis turėjo discipliną?
Aš nežinau, ar tėtis nusistatydavo konkrečią valandą, kada jis dirbs, bet jis buvo labai disciplinuotas. Jis dirbdavo labai daug ir dar aprašydavo, ką darydavo (bent jau vėlesniame laikotarpyje vedė dienoraštį). Nebūdavo taip, kad būtinai konkrečiu laiku turi sėdėti su teptuku, bet, kai jau tapo laisvu dailininku, buvo labai disciplinuotas, dirbdavo kasdien, o taip pat rašydavo.
O jūs?
Aš niekad nebuvau toks disciplinuotas, nes šalia kūrybos turiu ir kitų darbų. Šioje vietoje atsilieku nuo tėčio.
Kas jums yra kūryba?
Manau, kad kūryba yra, kai esi sotus, bet dar kažko nori.
Raimondas Savickas 2017.12.10
Ar klausotės muzikos tapydamas?
Klausiausi ir klausausi. Anksčiau ir su tėčiu klausydavomės, turėjome ir patefonus, ir magnetofonus. Daugiau klasikinę muziką, kurios nebuvo galima labai paprastai įsigyti. Vėliau klausiausi radijo, ten buvo įvairi muzika.
Kokios klasikinės muzikos klausydavotės kartu su tėčiu?
Nors ir ne visas plokšteles turėjome, tačiau esame klausę: Bacho, Mocarto, barokinės muzikos.
Iš serijos, kas būtų, jei būtų. Kaip manote, jei būtumėte pasirinkęs ne dailininko kelią, kuo galėtumėte būti?
Galėčiau ir bibliotekoje dirbti. Galbūt diplomatu būčiau galėjęs būti, kaip senelis.
Galbūt yra kažkokia sritis, kurią norėtumėte išbandyti, tačiau dar nesate išbandęs?
Norėčiau filme suvaidinti, manau, kad būtų visai įdomu.
Koks jūsų santykis su kitomis meno sritimis? Galbūt mėgstate skaityti ar į spektaklius eiti?
Taip, mėgstu, bet nei skaitau, nei einu. (juokiasi)
A. ir R. Savickai. S. Sasnausko nuotr.
Dailininkams yra sunku kalbėti apie savo kūrybos vaisius, ypač – juos išskirti. Kaip manote, koks jums yra pats mėgstamiausias, mylimiausias kūrinys ar jų ciklas? Kuriuo labiausiai didžiuojatės ar džiaugiatės?
Atsikartoja tie ciklai iš metų į metus. Galbūt tik paletė mano prašviesėjo. Labiausiai džiaugiuosi galbūt tais muzikiniais, skrajojančiais ciklais, o šiaip miestai daugiausiai, prie miestų kažkoks vanduo. Buvo ir kalnų ciklai, ir kelionių, ir veidų, ir angelų ciklai, dar ir dabar tęsiu. Bandžiau atradimus daryti, tačiau supratau, kad dirbtinai nelabai gali ką padaryti, tad nustojau. Kokia tėkme eini, tokia ir eik, patirtis tikrai nepamaišo.
Nacionalinėje dailės galerijoje šiuo metu veikia jūsų tėčio paroda „Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“ (veiks iki 2020 sausio 26 d.) Galbūt joje yra kažkoks konkretus kūrinys ar jų ciklas, kuris jums yra pats mėgstamiausias?
Iš tikrųjų ruošiant parodą labai daug teko su jo paveikslais tvarkytis, nes pusė ekspoziciją sudarančių darbų yra surinkta iš mūsų saugyklų. Juos tvarkėme kartu su kuratoriais, vėliau knygai „Esu Savickas. Ir man to užtenka“, kuri buvo lygiagrečiai su paroda išleista reikėjo atrinkinėti tuos paveikslus. Labai vertinu, kad nuomonę reiškiau ne tik pats, bet ir tie asmenys, kurie kuravo: Vidas Poškus, architektė Marija Repšytė ir Danutė Zovienė. Jie labai gerai atskleidė ir tėčio paskutinį laikotarpį, kuris buvo tikrai stiprus. Anksčiau nebuvo galimybių jo taip plačiai atskleisti ir parodyti. Pasirodo, kad tėčiui, kaip Rembrantui – kūrybai amžius nebuvo svarbus. Labai stiprūs jo paskutiniai ciklai, kuriuose vyrauja gamta, meilė, jaunystės prisiminimai.
Galbūt jūsų tėtis yra jums pasakęs, kuris jam iš jūsų darbų labiausiai patiko?
Tėtis paliko daug rašytinės medžiagos. Vienu metu, kažkur apie 1995 m. jis daug rašė apie Lietuvos dailę ir dailininkus. Beje, gerų tekstų aš ten radau, ir apie Sauką ir kitus pradedančius dailininkus, Algirdą Petrulį ir savo bendraamžius. Radau ir apie save. Jis sėdėjo studijoje, vartė mano darbus, gaila, kad jie be pavadinimų buvo, kitus galbūt aš ir užtapiau, tai jis ten labai gražiai apie mane parašė. Buvo visokių ciklų, ir veidų, ir miestų, peizažinės kompozicijos. Jam jie patiko.
Su Raimiu Vartuose.
Ar noras padėti iškilti jauniems dar nelabai žinomiems (arba visai nežinomiems) menininkams ir buvo paskata įkurti galeriją? Ar norėjosi tiesiog savo šeimos kūrybinį palikimą perteikti būtent šia forma?
1994 m. mes įkūrėme galeriją, kurioje surengėme tik vieną parodą „Augustinas Savickas ir jo mokiniai“, po kurios užsidarėme. Šiais metais, kai buvo jo gimimo šimtmetis, Dailininkų Sąjungos galerijoje surengėme analogišką parodą. Tai buvo svarbu, ir tada, ir dabar visada kviečiame jo mokinius į plenerus, kuriuos darėme Savicko atminimui. Tai natūralūs ryšiai, kaip kitaip Savicką pagerbti, jei nepakvietus jo mokinius, kuriems yra artima jo dailė. Na, o kai 2000 m. naujai atidarėme galeriją, pakvietėme kuratorių Alfonsą Andriuškevičių. Jis mūsų dailės mokykloje dirbo, jis ne tik dėstė, bet ir programą sudarė bei kuravo mūsų galeriją. Mes juo pasitikėjome ir praktiškai nesikišome. Manau, kad kiekviena galerija turi turėti gerą kuratorių ir taip jau atsitiko, kad mes tokį turėjome. Man padarė įtaką ir jo pozicija dėl jaunų dailininkų, kuria aš pasinaudoju, nes jiems labiausiai palaikymo ir reikia.
Kaip menininkui iškilti Lietuvoje?
Aš manau, kad šiuo metu norint iškilti užtenka būti pabaigusiam ir A. Savicko dailės mokyklą (juokiasi). Aš pats nebuvau baigęs, tai buvo unikalus atvejis. Na, o dabar ir tų dailės mokyklų yra daug, jos gali tarpusavyje konkuruoti, kas yra gerai, ir su tuo aš jas labai sveikinu. Tu gali būti žinomas ir be diplomo ir asociacijų. Na, bet summa summarum, aš esu už tai, kad reikia turėti dailės pagrindus, o kaip ir kokioje mokykloje – nesvarbu. Priešingu atveju, esi liaudies menininkas, jų puikių yra ir Lietuvoje, laisvai gali eiti ir į galeriją. Aišku, gerai, kai tave vertina dailės istorikai, teoretikai ar bent jau kiti profesionalai, nes be to negalime apsieiti.
Kokiais patarimas galėtumėte pasidalinti su būsimaisiais dailininkais?
Galima įvairiai patarti. Vienas iš patarimų būtų, kad gal ir nereikia užsiimti daile, jeigu nėra didelio poreikio, nes dailininkų kaip ir užtenka. Reikia gerai pasverti, ar tu tikrai nori būti dailininku, nes jeigu gali nebūti– nebūk. Na, o jeigu tikrai reikia – visgi siūlyčiau baigti studijas, pasirinkti kad ir savarankiškai tą dailės istoriją paskaityti, ką ir pats dariau, dabar ją ir dėstau, šalia kitų veiklų. Vis tik be pagalbos iš šalies nepatarčiau eiti. Jeigu esi žmogus su išsilavinimu ir turi galimybes įgyti dailės išsilavinimą, įgyk, nes pagrindai yra labai reikalingi. Na, o dėl baimių, nežinau. Baimės yra blogai visose srityse. Siūlyčiau nebijoti. Daugiau drąsos!
A. Savickas. S. Sasnausko nuotr.
