Dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Iškilmingas ir džiugesio kupinas renginys Pacų rūmų kieme prasidėjo Lietuvos edukologijos universiteto choro „AVE VITA“ (vadovas prof. Kastytis Barisas) koncertu. Tuomet susirinkusiuosius pasveikino J. E. Ann Hall – JAV ambasadorė Lietuvoje. Žodį tarė Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Vivienne Lassman – JAV dailininkų grupės „Take me to the river“ kuratorė, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas prof. Vytautas Landzbergis, dailininkas iš JAV Joan Belmar bei Lietuvos Dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė. Lietuvos Dailininkų sąjunga – šio gražaus ir prasmingo projekto partnerė, gerokai prisidėjusi prie plenero bei renginio vykdymo darbų. Dailininkai iš užsienio ir Lietuvos kūrė LDS kūrybos namuose Palangoje, besimėgaudami jūra ir saule.
Prof. K. Žoromskio fondo direktorė dr. Kristina Žoromskienė dėkojo partneriams, rėmėjams ir dalyviams. Ji laimėjo konkursą dėl finansavimo JAV ambasadoje ir gavo lėšas katalogo leidybai. Būtent Žoromskio fondas ir yra tokio įsimintino, solidaus ir kūrybine energija pulsuojančio renginio organizatorius. Juk Kazimieras Žoromskis savo biografija, būdamas pasaulio piliečiu, vis tik iškirtinai mylinčiu gimtinę, ir nutiesė vizualinio meno tiltus. Jo kūryboje europietiški tapybos stiliai jungėsi su savos tautos estetikos tradicijomis ir Niujorko mokyklos diktuojamomis naujovėmis. Ši sinergija leido dailininkui tyrinėti optines šviesos sklaidos problemas spalvoje ir sukurti naują unikalų optinio impresionizmo stilių. Menotyrininkė Kristina Žoromskienė neretai skaito paskaitas, kuriose pristato meną anapus galelžinės užtvaros po II-ojo pasaulinio karo ir savo a. a. vyro kūrybą.
Upės konceptas
JAV ambasadorė ir Vilniaus miesto meras nukirpo juostelę ir taip atidarė parodą Pacų rūmuose. Vėliau vyko ekskursija po Pacų rūmus. JAV ambasadorė ir Vilniaus miesto meras, kartu su dailininkais, apžiūrėjo istorinius Pacų rūmus, susipažino su juose restauracijos metu atrastais XVII a. meno kūriniais. Susirinkusieji bendravo su dailininkais, gausiai atvykusiais iš įvairių valstybių. Į šią šventę iš JAV buvo atvykę: Prancūzijos-JAV skulptorė ir feskistė Mary-Ann Beall, vizualiojo meno atstovas Joan Belmar, freskistas Eglon Daley, universalus dailininkas Richard Dana, šiuolaikinių taikomųjų menų meistrė Mansoora Hassan, tapytoja ir grafikė Judy Jashinsky, tapytojos Ruźa Spak ir Betsy Steward. Iš Suomijos renginyje lankėsi vizualinių menų atstovė Tiina Herttua. Iš kaimyninės Latvijos svečiavosi tapytoja Agnija Germane. Sugužėjo visi parodoje dalyvaujantys Lietuvos autoriai: Ričardas Garbačiauskas, Audrius Gražys, Živilė Jasudytė, Linas Liandsbergis, Giedrė Riškutė, tapytojas Solomonas Teitelbaumas bei Lietuvoje gyvenantis estas Reiu Tüür. Parodos atidaryme taip pat dalyvavo VDA rektorius Audrius Klimas, Latvijos ambasadorius J. E. Einars Semanis, Seimo narys Emanuelis Zingeris, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Kornelijus Platelis, kitų kūrybinių sąjungų vadovai, įvairūs meno bendruomenės nariai.
20 val. meno mylėtojai rinkosi LDS parodų salėje (Vokiečių g. 4) apžiūrėti parodos tęsinio. Lankytojus pasitiko iš JAV atvykęs muzikantas Jake Allen, pastaruoju metu visur keliaujantis su tarptautine vizualinio meno kūrėjų grupe „Take me to the river“ ir kiekvienai parodai modifikuojantis, pritaikantis atliekamus kūrinius pagal ekspozicijos specifiką. Su mintyse tebeskambančiomis gitaros eksperimentinio švelniai melancholiško roko melodijomis šį sykį jau virtualiai pasižvalgykime po ekspozicijas. Minėtosios grupės „Take me to the river“ nariais yra tapę patys amerikiečiai ir autoriai, į JAV atvykę iš Brazilijos, Kubos, Egipto, Vokietijos, Pakistano, Peru, Pietų Afrikos bei kitų šalių. Trys pagrindiniai principai, vienijantys grupės narius, puikiai telpa į upės konceptą. Pirmiausia, šios grupės nariams svarbu tiesti tiltus tarp skirtingų tautų, kontinentų. Antra, jiems rūpi vandens taršos klausimas – jų menas yra integrali ekologinio aktyvizmo dalis. Trečia, menininkai aktyviai bendrauja su įvairiomis bendruomenėmis, istoriškai besikūrusiomis aplink vandens telkinius. Kitaip tariant, šalia tradicinių dailės raiškos būdų jie užsiima ir reliaciniu menu.
Ruźa Spak (iš grupės „Take me to the river“) „Mėlynoji planeta“ (akrilas, drobė; 2018; 140x200 cm). A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Vientisas universumas
Žvalgydamasi po per dvi ekspozicines erdves išsiskleidusią tarptautinę parodą, panūstu paieškoti estetinių ir konkrečių idėjinių-siužetinių bendrybių, saistančių grupės narių kūrinius tarpusavyje. Įdomu ir malonu pastebėti, jog išvardinti grupės įsitikinimai iš tiesų atsispindi jų kūriniuose. Tačiau dar džiugiau yra tai, kad socialiniai grupės akstinai neužgožia meninių siekių. Neperskaičiusi grupės pristatymo, žvelgiau į darbus kaip į atskirus mikrokosmosus, savyje talpinančius skirtingas pasaulėžiūras. Gal tik šiek tiek pastebėdama vandens leitmotyvą. Požiūrių ir išraiškos būdų skirtybės tikrai sukuria plačią paletę, tačiau kertinės vertybės ir siekiai glūdi jei ne kiekvieno kūrinio išoriniame sluoksnyje, tai bent jo pamušale – nuojautų, skleidžiamų būsenų ir atmosferų lygmenyje. Tačiau autorių braižų, atspirties taškų įvairovė nesukliudė tiek abiem ekspozicijoms išlikti darnia visuma. Negana to, net ir visa paroda, sudalinta į dvi ekspozicines erdves, nepatiria skilimo. Paroda išlieka vientisu universumu, kuriame dvi ekspozicijos yra viena kitos tęsinys, papildinys, pakėlimas kvadratu.
Pamatinės grupės vertybinės atramos ryškiausiai aptinkamos, savaime suprantama, šios meninės bendruomenės įkūrėjų darbuose. Savamokslis menininkas Richard Dana eksponavo skaitmeninius pigmentinius spaudus. Vienas jų, dedikuotas upei, iš tiesų užburia vandens raibuliavimu, peraugančiu į egzotiškų kraštų tautinius raštus. Dedikuotasis Lietuvos Konstitucijai spaudas nėra toks jau priimtinas vizualiai, dvelkteli neskoningumu. Ypatingą dėmesį Lietuvai, jos kalbai ir kultūrai parodė ir kiti grupės nariai. Freskistas Eglon Daley nebenaliai įamžino bangomūšą, pasitelkęs savo pamėgtą stilizavimą – intensyvus koloritas, aiškiai atskirtos spalvinės dėmės, atsisakant margų potėpių, perėjimų. Jo drobėse tvyro taikos, meilės bei harmonijos atmosfera. Tokias nuotaikas kurti padeda ir nerišliai, su klaidomis, bet be galo nuoširdžiai įtapytos frazės lietuvių kalba: „Kartu mes stovime, išskirti mes krentame“ ir „Geri draugai geriau nei kišenpinigiai“.
Richard L. Dana (iš grupės „Take me to the river“) „Upė ima ir upė duoda“ (fragmentas) (skaitmeninis pigmentinis spaudas; 2018; 152x102 cm). A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Raštinga tapyba
Lietuviškas frazes į savo kūrinius integravo ir tapytoja Betsy Steward. Visi jos kūriniai – tarsi vienas, nesibaigiantis, begalybėje nusidriekęs paveikslas. Viena vertus, tai galėtų būti žaismingos, nuotaikingos, detalizuotos abstrakcijos. Kita vertus, tai – akiai neprieinamas realusis pasaulis, išdidintas per galingiausią įsivaizduojamą mikroskopą ar pamatytas iš paukščio skrydžio kosmose. Tarp kosminių pienės pūkų ir medūzų plaukioja palinkėjimai „laisvės“, „santarvės“ ir priminimas, jog „vanduo – laisvės simbolis, amžinai tekantis, be sienų“. Žodžių formas ir prasmes pasitelkia ir Judy Jashinsky, viena grupės įkūrėjų. Ji save vadina istorijos tapytoja, siekiančia mene analizuoti praeitį tam, kad geriau suprastume dabartį. Visi jos kūriniai atsispiria nuo istorinių įvykių, faktų, procesų. Šį sykį autorė lyg ir apokaliptiškai žvilgteli į ateitį, kur Čikagą kankina keturi metų laikai, bet miestą, visuomenę išgelbsti patarimai neužmiršti „vilties“, „valios“, „laisvės“ ir, žinoma, „meilės“.
O štai freskistė ir skulptorė Mary-Ann Beall cituoja Osipą Mandelstamą ir spaudžia rentgenus primenančius ofortus. Kaip rentgenas fiziškai, taip poezija dvasiškai prasikasa iki žmogaus vidaus, vidurių. Joan Belmar žmogaus būtį suvirpina ne braudamasis vidun, bet atsitraukdamas atgal. Jo optinio meno bruožų turintys kūriniai primena žemėlapius, schemas, statistikos brėžinius. Bet šiame racionalume labai daug gyvasties, dvasios, judėjimo. Jis tarsi tiria pasaulio pulsą, žmonių skleidžiamą energiją ir jos bangavimą. O žmonių socialines bangas, jų tarpusavio santykius tiria ir toleranciją propaguoja JAV gyvenanti pakistanietė Mansoora Hassan. Jos fotokoliažuose skirtingiausių kultūrų atplaišos susitinka tam, kad sukurtų harmoningą ritmą, raštą, reginių audinį. Abstrakcija, realizmas ir impresionizmas susivienija naujam intriguojančiam dariniui. Paskutinioji grupės narė Ruźa Spak savo kūriniuose derina abstrakciją ir figūratyvą. Jos kūriniai popartiški, bet nesustingę, kupini gaivalo.
Betsy Stewart (iš grupės „Take me to the river“) „Rašymas vandenyje Nr. 1“ (ranka dailintas spaudas, akrilas, Sumi rašalas, grafitas, drobė; 2018; 106,68x106,68 cm). A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Baltijos šalių seserija
Visai kitaip abstrakcija ir figūratyvas veikia latvės Agnijos Ģērmane tapyboje. Vietoje abstraktaus fono ir pirmo plano veikėjų, čia regime konkrečias mizanscenas, pasidavusias vėjo gūsiui, dažo varvesiui, slydimui. Kitas Latvijos meno atstovas Maris Čačka užsiima grynąja abstrakcija. Jo drobių koloritas, faktūra, sluoksnių sandūra primena marmurą, glazūruotas keramines plyteles. Kažką tvirto, racionalaus ir tyliai jausmingo. Šie darbai kaip debesys – atsitiktinumuose, intuityviuose potėpiuose galima rasti įdomių asociatyvinių gijų. Esto Peeterio Krossmano ankstesnė kūryba sietina su abstrakčiuoju ekspresionizmu. Šiai parodai pateiktuose autoriaus paveiksluose išlieka groteskas, sapniška pajauta, polinkis į siurrealizmą, tačiau jie – grynojo figūratyvo pavyzdžiai. Šiaulių gatvėje pragystas juodas gaidys, ant Arklių gatvės namų sienų tyvuliuoja šešėliai ir piešiniai. Kitas, beje, Lietuvoje gyvenantis, estas tapo grafiką. Jo paveikslai imituoja medžio raižinio štrichus ir tai daro nepaprastai įtaigiai. Jį, kaip, tarp kitko, ir Agniją Ģērmane, įkvepia skirtingų kultūrų atstovai, kelionėse sutiktos asmenybės.
Sakyčiau, būtent grafikos tapyba pastaruoju metu užsiima ir Linas Liandsbergis. Nors, tariant dar tiksliau, tai – paprastais akrilo dažais ir su nepaprastu talentu, kruopštumu bei meistriškumu sukurtas negatyvas, gratažo technikos įspūdis. Kaip ir ankstesnių tapytojo darbų, taip ir šių kompozicijos sklidinos šiandienos aktualijų, ironijos, kovos su kiču jo paties priemonėmis. Dar viena Lietuvos meno lauko atstovė, šiuolaikinio figūratyvo puoselėtoja – Živilė Jasutytė. Čia matome nors ir niūraus kolorito, vis tik šviesią Baltijos šalių seserijos metaforą per mergaičių-sesių įvaizdžius. Ypač konceptualus yra diptikas, skirtas Lietuvos turtams, lobiams: gydančioms ir maitinančioms žolelėms, tikėjimui ir liaudies menui. Dar vienas lietuvis figūratyvistas – Solomonas Teitelbaumas. Čia susiduriame su taip pat šiuolaikine tapyba, tačiau šio autoriaus drobėse labai ryškiai apčiuopiame sąryšius su arsininkų tradicijomis, pastozinius potėpius, lietuviškąjį ekspresionizmą. Tokie, rodos, tradiciniai žanrai kaip natiurmortas, peizažas, buitinė scena Teitelbaumo drobėse jungiasi tarpusavyje ir apsigaubia nepažinia pasąmonės miražų aura, egzistenciniu virpesiu, metafiziniais aidais.
Živilė Jasutytė „Herbariumas“ (aliejus, drobė; 2018; 149x92 cm). A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Abstrakcijos ir beveik abstrakcijos
Kiti trys lietuviai atstovauja abstrakčiosios tapybos krypčiai. Tačiau visų jų abstrahavimo būdai ir galutinė paveikslo architektonika visiškai skirtinga. Ričardui Garbačiauskui pagrindinis paveikslo, kaip ir viso pasaulio bei viso kosmoso dėmuo – ritmas. Storais potėpiais suguldomi paslaptingi paties autoriaus išrasti archainiai hieroglifai, praeities kalba prabylantys apie šiandienos būtį. Audriaus Gražio monochrominės abstrakcijos tvirtai suręstos, tarsi monumentalios, nepaslankios. Ir fizinį, ir prasminį kūrinio audinį supina įvairiausios simbiozės ryšiais susimezgusios kontradikcijos. Giedrės Riškutės tapyba čiurlioniška – švelni, svajinga, pastelinė, apgaubta lengvos mistikos. Autorė tapo savaip pamatytus peizažus, akcentuodama kvapus, šviesotamsą, emociją, beveik atsisakydama linijinio piešinio. Šios parodos paveiksle menininkė dar labiau nei įprastai priartėja prie abstrakcijos. Paveikslus ji renčia iš linijų šapelių, taškiukų akmenėlių ir saulės rutulių. Riškutės paveiksluose – amžina vasara ir neaprėpiami toliai.
Visiškai kitaip, bet panašiu konkretaus peizažo ir abstrakcijos santykiu kuria ir vienintelė parodoje Suomijai atstovaujanti autorė Tiina Herttua. Kūryboje ją domina interakcijos tarp žmogaus ir gamtos, religijos, sociofilosofinė, aplinkos pokyčių tematika. Jos fiksuojama gamta ne švelni ir jauki, o dygi, šiukšti, atkampi. Poliarinės nakties pašvaistės ne melodingai banguoja dangaus lopšyje, bet transformuojasi į aštrias piramides. Kitame kūrinyje – koliažo diptike – ji papasakoja labai įdomią istoriją apie ilgiausią pasaulyje drabužių džiovyklą Helsinkyje 1946 metais. Pokariu JAV siuntė Suomijai maisto ir drabužių. Laivui nuskendus, audiniai buvo džiovinami Helsinkyje. Skalbinių gyvatė driekėsi per 10 kilometrų. Kūriniui autorė panaudojo tikras medžiagos skiauteles.
Tiina Herttua „Ilgiausia pasaulyje drabužių džiovykla Helsinkyje 1946 – I“ (mišri technika, lenta; 2018; 50x50 cm).
A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Dedalo sparnai
Lenkas Andzej Rulka, anot dosjė, yra dailininkas, vienas pirmųjų Lenkijoje pradėjęs ekstensyviai naudoti audeklus kaip kompozicijos elementą. Šiai parodai jis nutapė Lietuvos portretą. Lietuva sulopyta, genama praeities chaoso gniutulo, bet štai jo siūlai, jo čiuptuvai jau paleidžia ir apleidžia urbanistinistinį paveldą, mylimas gatveles. Sulysęs lietuvis jau gręžiasi nuo nuoskriaudų į priešingą pusę.
Fantasmagoriški personažai, susivėlusi linija, šamaniškų apeigų būgnų dunksenimas karaliauja ir kito autoriaus iš Lenkijos drobėse. Pavelo Kino pabaisiukai spraudžiasi į ankštus butukus, bet nori užsidėti Dedalo sparnus ir nuskristi tiesiai prie saulės – patirti laisvę ir šilumą.
***
Šiame tekste, atsižvelgdama į parodos ir autorių siekius ieškoti sąlyčio taškų, o ne skirtumų, vadovavausi asociatyviniu panašumų tarp skirtingų kultūrų ieškojimo principu. Tačiau skirtumų taip pat nereikia vengti, jų bijoti – svarbu toleruoti, pasistengti suprasti ir gerbti. Būtent tokių nuostabių egzistavimo pasaulyje būdų ir moko paroda „Manuscript“. Šiame manuskripte surašytos vertybės, jas įsisavinus, padės visų visuomenių piliečiams dar ne vieną šimtmetį ir tūkstantmetį palaikyti šalių draugystes.
Linas Liandzbergis „Palmių sekmadienis“ (akrilas, drobė; 2018; 120x70 cm). A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
