Nuotraukoje: Rolands Kurtovs, „Sukurti iš tos pačios medžiagos“. Iš triptiko „Poetiniai dalykai“. 2019
Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė
Norą dalyvauti parodoje pareiškė per šimtas dalyvių iš daugiau nei dvidešimties šalių: Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Turkijos, Ukrainos, Taivano, Japonijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Serbijos, Švedijos, Austrijos, Islandijos, Norvegijos, Malaizijos, Škotijos, Prancūzijos, Slovakijos, Suomijos, Vokietijos ir kitų. Pagal dalyvių skaičių ir geografinę aprėptį tai pati didžiausia Lietuvos mini tekstilės paroda per visą jos egzistavimo laikotarpį. Priminsime, kad XX a. devintame dešimtmetyje Lietuvoje užgimusi mažosios tekstilės tradicija įgavo naują pagreitį atkūrus nepriklausomybę. 1992-aisiais Lietuvos dailininkų sąjungos tekstilininkų sekcijos užmojis sukviesti viso pasaulio menininkus į lino miniatiūrų simpoziumą atrodė tikras avantiūrizmas. Kilo abejonių, ar turinčius iš ko rinktis vakariečius sudomins toks renginys ką tik valstybingumą atkūrusioje ir daug kam nežinomoje Lietuvoje? Tačiau bienalė – sutvirtėjusi ir suformavusi tam tikras tradicijas – išlaikė laiko išbandymus ir šiuo metu yra vienintelė tokio pobūdžio mažosios tekstilės paroda Baltijos šalių regione, turinti savo gerbėjų tiek Europoje, tiek tolimoje Azijoje. Tai vienas ilgiausiai besitęsiančių tarpautinių projektų nepriklausomoje Lietuvoje, prisidėjęs prie šalies vardo garsinimo ir naujų tiltų tarp skirtingų kultūrų tiesimo.
Lina Jonikė, „Votai I–III“. 2019
Vilniaus tekstilės miniatiūrų bienalės iš pat pradžių stengėsi koncentruotis į svarbius individo egzistencijos klausimus. Ne mažiau aktuali matams ir dydžiams skirta šiemetinė paroda, nes kasdienė žmogaus aplinka matuojama dydžiais. Jie lydi mus kiekviename žingsnyje, palengvindami gyvenimą, diktuodami, į ką turime lygiuotis. Kaip nepasimesti matų, normų, standartų aplinkoje, ar lengva išlaikyti savo tapatybę? Ar visada į vidutinius dydžius orientuotos normos daro mus laimingus? Parodos organizatoriai (kuratorė – Žydrė Ridulytė) kvietė į matą pažvelgti iš įvairių požiūrio kampų – kaip tiesioginį dydį, savo santykį su daugelyje šalių įsigaliojusia Si matavimo sistema, apibūdinančia svorį, temperatūrą, greitį, laiką, tiek perkeltine prasme, traktuojant matus kaip menines, moralines ir socialinės laikysenos normas. Jau ne pirmi metai bienalė skelbia atvirumą kitų sričių menininkams. Šiais metais parodoje galima pamatyti žinomų metalo dailininkų, keramikų, grafikų, mados dizainerių ir kitų sričių atstovų kūrinius.
Mária Hromadová, „Begalybė“. 2018
Ekspozicijoje gausu tiesioginių nuorodų į skaičius ir matavimo reikšmes, kuriomis mirgėte mirga šių dienų žmogaus aplinka. Asmeninį santykį su daiktų gabaritais ir matais apmąsto skaičiais ir rašmenimis (Ilze Rudzite, Miruna Mihaela Hasegan, Anne Brodersen), drabužių dydžių simboliais (Aušra Sedlevičiūtė, Abildgaard Knudsen), net penklinės natomis (Danguolė Bečelytė-Čachavičienė) išmargintos kompozicijos. Bienalės koncepcija ne vieną autorių paskatino gilintis į bėgančio laiko parametrus, prisiliesti prie istorinio laiko, kurį simbolizuoja antrinės žaliavos (senų knygų, žemėlapių ar laikraščių popierius), iš jų sukami kamuoliukai (Minamarina Tammi) bei formuojami objektai (Žilvino Jonučio „kilimai“ iš smulkintų litų, Antros Augustinovičos „smėlio laikrodis“ ir „labirintas“ iš žemėlapių skiaučių). Christineʼos Sawyer interpretacija Salvadoro Dali tirpstančių laikrodžių tema, Cristinos Elenos Sassu kovą su laiku simbolizuojantys motyvai ar Ekaterinos Marghidan bandymas išmatuoti minios stresą – įtikinamais vaizdais perteikto požiūrio į bėgantį laiką pavyzdžiai. Menininkus domina begalybės idėja (Maria Hromadova) ir šios akimirkos unikalumas (Alevtinos Ščepanovos ir Editos Sabockytės-Skudienės kompozicijos su daigintais augalais). Ne kartą Vilniaus tekstilės miniatiūrių bienalėse apdovanota Ieva Krūmina ir šį kartą pateikė įsimintiną darbą „Matavimo skalė“ su žmonių figūrėlių knibždėlynu galvoje. Asmeniškumu dvelkia Zitos Inčirauskienės staktos su sūnų ir anūkų ūgio žymėmis. Politinius Europos Sąjungos aspektus skaičiais gvildena Virginija Degenienė. Pažvelgti į save siūlo Manto Televičiaus kompozicija „Akis į akį“ su įtaisytais veidrodėliais „žiūrono“ viduje. Matavimo vienetų tematika pateikiama ir specifinėmis tekstilės priemonėmis – dygsnių, langelių ar kitų unifikuotų elementų, ritmiškai dalijančių plokštumą, eilėmis (Virginija Kirvelienė, Noriko Tomita).
Kyoko Kumai, „Žiaurus pyktis“. 2019
Akivaizdu, kad autoriai linkę dydžiams ir matavimo vienetams suteikti perkeltinę prasmę, traktuodami temą metaforiškai, gretindami skirtingų dydžių motyvus (Indane Krastane, Danuta Haremska), tikrus daiktus su tekstilės elementais (Jūratės Petruškevičienės kulinarijos knyga su šibori technika margintomis „uogomis“, Robertos Vaigeltaitės-Vasiliūnienės keraminiai, tekstilės, metalo ir gamtiniai objektai), vaizdą ir garsą (Ieva Augaitytė), tikslingai pasitelkdami tam tinkančias žaliavas ir išnaudodami plastines technikos (audimo, vėlimo, nėrimo, autorinių atlikimo būdų) galimybes.
Eglė Ganda Bogdanienė, „Matmens kismas“. 2019
Tarptautinė komisija, vadovaujama žinomo Lietuvos tekstilininko Felikso Jakubausko (kiti nariai: Kakuko Ishii, Evelina Januškaitė-Krupavičė, Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, Karolina Tomkevičiūtė) išrinko parodos favovoritus. Trimis lygiaverčiais pagrindiniais prizais įvertinti Lietuvos atstovės Eglės Gandos Bogdanienės, japonės Kyoku Kumai ir latvio Rolando Krutovo darbai. Tai skirtingą kūrybinę manierą ir tekstilės galimybes demonstruojantys kūriniai. Pasaulio parodų sales užkariavusios japonės Kyoku Kumai vielinė struktūra „Žiaurus pyktis“ (2019) kelia įtampą dėl asociacijų su samurajų laikų kariniais šalmais. Poetiškai perteiktas tekstilės objekto kaitos procesas Eglės Gandos Bogdanienės cikle „Matmens kismas“ (2019) apdovanotas už tarpdiscipliniškumą ir autentišką temos interpretaciją. Vaizdo juostoje ir fotografijoje (aut. Vaiva Abromaitytė) fiksuojama, kaip ryto rasos ir rudens darganos veikiamas, traukėsi ir nyko baltas polivinilo audinys; čia pat jis eksponuojamas susuktas į kamuoliuką. Rolando Krutovo trilogija iš serijos „Poetiniai dalykai“ (2019) papirko meninės kalbos visuotinumu, poetiškomis potekstėmis, taikliu žmogaus vietos beribėje erdvėje įprasminimu.
Danguolė Brogienė, „Mano močiutės audimo matas I-IV“. 2019
Originaliu požiūriu į plėtojamą temą pasižymi ir diplomais adovanoti darbai: juvelyriškai preciziška minties raiška išsiskyrusi Lina Jonikė („Votai“ I–III, 2019), šiuolaikiška gobeleno tradicijos interpretacija – Danutė Valentaitė („3 × natiurmortas“, 2018), minimalistinės formos iškalbingumu – slovakas Miroslavas Brošas, prasmingu antrinės medžiagos panaudojimu – škotė Jo McDonalds. Specialiu žiuri narės iš Japonijos Kakuko Ischii prizu išskirta latvės Kristinos Kliginos kompozicija „Tarpanas“ (2018). Diplomu už įtaigų gamtos nykimo įvaizdinimą apdovanota Žydrūnė Kriūkaitė-Juciuvienė („Dendromatas“, 2019), už prasmingą konceptualaus objekto (močiutės audimo skieto) panaudojimą – Danguolė Brogienė („Mano močiutės audimo matas“, I–IV, 2019). Grupės „Baltos kandys“ narių (Austė Jurgelionytė-Varnė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė, Julija Vosyliūtė) bendras darbas „Skūra“ (2019), skirtas pirmo ir neišlikusio to paties pavadinimo grupės projekto (2001) atminčiai, pelnė diplomą „Už bendradarbystės tęstinumą ir jo refleksiją kūrybinėse praktikose“. Tai velta miniatiūra – tarsi videoprojekcija, kurios paviršiuje raitosi besočiai kandžių vikšrai (operatorius Algirdas Šeškus), – taikli negailestingai bėgančio laiko metafora.
Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė, „Išlaikant pusiausvyrą III“. 2019
Į parodos atidarymą atvyko penkių Japonijos menininkų delegacija, vadovaujama lietuvių tekstilininkų bičiulės, kuratorės ir menininkės Kakuko Ishii. Jie atvežė specialiai tarptautinei tekstilės miniatiūrų bienalei sukomplektuotą Japonijos dailės dėstytojų ir jų mokinių darbų parodą, o jau kitą dieną Vilniaus dailės akademijoje perskaitė paskaitų ciklą apie Japonijos dailės edukacinės sistemos bruožus. Šie menininkai aktyviai dalyvauja švietėjiškoje ir edukacinėje veikloje, perduoda savo patirtį jaunajai kartai vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, populiarina tradicinį japonų meną skaitydami paskaitas Japonijoje ir už jos ribų.
Danuta Haremska, „Dauginimas“. 2019
