Literatūrologė Rosana Lukauskaitė
Parodoje savo kūrinius eksponuoja juvelyrikos meno kūrėjai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Parodos kuratorės – Karina Kazlauskaitė ir Neringa Poškutė-Jukumienė.
Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės juvelyrikos objektas „Krikštas“ – tai iš gintarinio riešuto išlukštentas krikšto šaukštelis. Ir pats žmogus turi būti išlukštentas, išperėtas, išaugintas iš mažo daigelio, tačiau krikštas suprantamas ne tik kaip gyvenimo pradžios elementas, bet ir jos finalas, nes, kaip pažymi pati autorė, krikštu vadinama ir viena iš pačių seniausių Lietuvos antkapinių formų, nedidelis antkapinis paminklas iš lentos, simbolizuojantis kelią, kuriuo vėlė žengia į Amžinybę. Dažniausiai juos statė Prūsijos lietuviai protestantai. Daugiausia krikštų išliko Kuršių nerijos (ypač Nidos) ir Nemuno deltos žvejų kapinaitėse. Tyrinėtojai net mano, kad krikštas yra mitologinio pasaulio medžio, jungiančio visas Visatos dalis, įvaizdis, tad nors ir giliai krikščioniškas, objektas iš dalies susijęs ir su pagonybe. Šiame kūrinyje gintaras, po milijonų metų brandinimosi, atpažįsta savąją medžio sako kilmę. Gintaras įtvirtina savo sąlyginį nemirtingumą, pragyvendamas skirtingas religijas, pasaulėžiūros sistemas: pagonybės laikais baltų ritualinėse apeigose atlikdavęs svarbų vaidmenį, kitoje savo inkarnacijoje jau gali tapti krikščionišku rožiniu. Tačiau, net ir gintaras kažkada bus sutrintas į miltus.
Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė „Krikštas“ (2017; gintaras, medis, auksas; 80x34x30 mm). Aleksandro Sidorenko nuotr.
Menininkė Aušra Mačiulaitienė kūrinyje „Daug daugiau nei dulkės“ dirba su gintaro dulkėmis, sidabru ir epoksidine derva. Pakitusios formos ir faktūros gintaras neatpažįstamas ir gyvena jau visai kitokios medžiagos gyvenimą. Net visai skirtingų gintaro gabalėlių dulkės susijungia į vieną naują tvarinį, kuris skleidžia kvapnų gintaro aromatą. Tai primena gintaro dulkių ritualą, kai sutrintas gintaras buvo aukojamas jo saują metant į laužą. Mūsų protėvių tikėta, kad gintaras galėjo nuraminti supykusius dievus, išpildyti troškimus, lūkesčius. „Daug daugiau nei dulkės“ tarsi gyvi padarėliai, po savęs paliekantys dulkių pėdsakus, visur susekami, tiktų labai drąsiam šeimininkui, nebijančiam palikti savo žymės, būti išduotam savo aksesuaro. Tai švarus nešvarumas. Saugumo jausmas suprantant, kad pasaulyje nėra nieko amžino, tik nuolatinis virsmas ir trupėjimas.
Aušra Mačiulaitienė „Daug daugiau nei dulkės“ (2019; gintaro dulkės, sidabras, epoksidinė derva; 60x40x30 mm, 80x40,5x20 mm). Klaus Leo Richter nuotr.
Metalo meno dailininkė Birutė Stulgaitė akcentavo, kad savo gintaro juvelyrikos kūriniuose (antkaklyje ir segėje) norėjo ne užgožti, o pabrėžti gintaro turimas savybes: faktūrą, formą ir spalvas. Galimybę tam suteikė organinių medžiagų (arklio ašutų) ir minimalus sidabro naudojimas.
Birutė Stulgaitė „Antkaklis“ (2016; arklio ašutai, gintaras, sidabras; 30x12 cm). Klaus Leo Richter nuotr.
Juvelyro Sigito Virpilaičio auskarai iš aukso ir gintaro – skirtingi, bet papildantys vienas kitą, kaip kad ir gamtoje, kurioje simetrija yra tik apytikslė. Net ir žmonių veidai beveik visada yra asimetriški, tad tokie auskarai savo koralinėmis formomis tarsi ištaiso „istorinį neteisingumą“.
Sigitas Virpilaitis „Auskarai“ (2018).
Ugnės Blažytės-Tamašauskienės darbe „Perversmai“ žaidimo kauliukai susijungia su brailio raštu – tai aklo ir alkano likimo išdava. Nors iškilių taškų abėcėlės akliesiems naudojimas juvelyrikoje nėra kažkas naujo (net egzistuoja specialios apyrankės, padedančios mokytis Brailio rašto abėcėlės), to suderinimas su lošimo kailiukais yra įdomiai pagautas momentas. Patologinis potraukis azartiniams lošimams taip užvaldo nuo jo kenčiančių žmonių gyvenimą, kad net aklosios likimo deivės Moiros nebegali atpainioti Gordijaus mazgų. Lošimo kauliukas iš skaidraus gintaro neleis sukčiauti.
Ugnė Blažytė-Tamašauskienė „Perversmai“ (2009; varis (patinuotas), gintaras, sidabras, mamuto kaulas, odinė virvelė; 3x8,5x1,2 cm. Kūrinio autorės nuotr.
Vienos iš parodos kuratorių Karinos Kazlauskaitės „Dviprasmybė“, pasak jos pačios, pasakoja apie patrauklumą ir jo rūšis, vertę, nuvertinimą ir pervertinimą. Sukurtas iš gintaro ir kiaulės pūslės kūrinys atrodo kaip gintarinis skilandis su sudžiovintais krašteliais, kurie tarsi plevėsuoja kedenami vėjo. Šios tarytum išskirtinai lietuviškos medžiagos sudėtos kartu sudaro netradicinį derinį, leidžiantį permąstyti tautinių įvaizdžių gležnumą globaliame pasaulyje ir įsibrauti į nacionalinės tapatybės vidurius. Tautinio mentaliteto paieška yra persipynusi su savęs pažinimu – lietuviai, būtent išvykę gyventi ir dirbti svetur, atranda savo kitoniškumą, lietuvišką identitetą. Gintarą siejame su lietuviškumu, laikome jį savo tautiniu pasididžiavimu, bet iš tiesų daugiausia gintaro iškasama Palvininkų karjere (Kaliningrado srityje). Kuo mūsiškis, Baltijos gintaras, geresnis už Malaizijoje ar tropikuose randamą gintarą?
Karina Kazlauskaitė „Dviprasmybė“ (2019; gintaras, kiaulės pūslė; 23x47 mm, 399x65x19 mm, 200x50 mm).
Antroji parodos patalpa skirta vieno žymiausių Lietuvos šviesos menininko Lino Kutavičiaus šviesos instaliacijai „Amberscope“, kurioje koncentruoto šviesos srauto ir lęšių sistema sukuria tikslų, raiškų vaizdą ir atskleidžia gintaro šilumą bei gylį. Gintaro projektoriai transliuoja milijonų metų senumo saulės šviesos šilumą, kurią savyje užkonservavo gintaras. Tai tarsi besisukančios gintarinės planetos, kuriose gali įžiūrėti šafrano spalvos gemalus. Unikali atmosfera papildoma kompozitoriaus Pauliaus Kilbausko muzika, kuriančia tarytum futuristinį astrokanklių garso takelį. Kalbant apie panašias instaliacijas dažnai klaidingai sakoma, kad jose galima medituoti, bet „Amberscope“ atveju tikrai norisi ilgėliau pasilikti ir užsimiršti šioje modernioje „gintarinio kambario“ interpretacijoje.
Lietuvių tautosaka gintaro atsiradimą aiškina padavime apie Jūratę ir Kastytį – gintarai esą gelmėse nusėdusių gintaro rūmų likučiai, kuriuos jūra išmeta ant kranto. Žmonijos mitiniame ir kūrybiniame lauke gintaras dažnai tampa statybine medžiaga. Kol dar neradome tikrojo gintaro kambario, galime susikurti jo viziją per juvelyriką, turinčią tokią plačią išraiškų perspektyvą.
