Nuotraukoje: I. Balakauskaitė, R. Balinskas, A. Weigel. A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Laureatų kūrybos parodą LDS parodų salėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) galime apžiūrinėti, tyrinėti iki lapkričio 15 dienos. A. Weigel buvo apdovanota už individualų požiūrį į medžiagą, eksperimentinę kūrėjos dvasią ir lietuviškos tekstilės meno sklaidą užsienyje. I. Balakauskaitė buvo apdovanota už autentišką, atmosferišką estetiką, egzistencinį turinį ir menų sinergiją. R. Balinskui auksinis ženkliukas įteiktas už inovatyvius plastinės kalbos ieškojimus bei talpių ir universalių temų plėtojimą.
Tiek Auksinių ženkliukų teikimo renginys, tiek šventės pristatymas žiniasklaidoje, tiek paroda leido artimiau pažinti laureatų kūrybą. Bet proga – neeilinė. Tad dar sykį apie šventę ir kūrybą pasikalbėkime su ne tik talentingais, bet ir iškalbingais laimėtojais: Almyra Weigel, Irma Balakauskaite ir Romualdu Balinsku, o po to prisiminkime ir kolegų menininkų bei menotyrininkų įžvalgas apie šių dailininkų kūrinius.
Ką Jums reiškia gauti Auksinį ženkliuką – kokios mintys, nuotaikos? Kokie įspūdžiai iš paties ženkliukų teikimo renginio? Kas labiausiai nustebino, pradžiugino, įsiminė? Kaip vertinate laureatų kūrinių parodą, vykstančią LDS būstinėje?
Almyra Weigel: Šis apdovanojimas – didelė staigmena ir gilus džiaugsmas! Staigmena, nes nemaniau, kad mano kolegos Lietuvoje taip stebi ir vertina mano kūrybą. Jaučiuosi labai pagerbta, kad esu pastebėta savo gimtinėje kaip Lietuvos menininkė, nors jau daug metų gyvenu Vokietijoje. Nesvarbu, kur bebūčiau, visada jaučiuosi atstovaujanti Lietuvai. Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos dailininku sąjungai ir kolegoms menininkams už šį apdovanojimą. Renginys atrodė labai orus. Labai pradžiugino šokio teatro „Aura“ nariai, apsirengę mano iš laikraščių kurtais kostiumais. Malonu buvo susipažinti su kitais dviem kolegomis – laureatais. Trijų laureatų paroda LDS būstinėje dar kartą parodė menų įvairumą ir aukštą lietuviško meno kokybę.
Irma Balakauskaitė: Man šis apdovanojimas toks reikšmingas dėl to, kad man jį skyrė kolegos menininkai, kurių įvertinimas yra labai svarus – jį reikia nusipelnyti. Apdovanojimo renginys buvo tikrai puikus: graži erdvė, gera foninė paroda (nors logiškiau būtų, jeigu apdovanojimų fone būtų apdovanojamųjų autorių kūriniai). Pakankamai skirta dėmesio kiekvienam autoriui; jie deramai pristatyti. Vakaras paliko tikrai labai gerą solidaus renginio įspūdį. Paroda išeksponuota kultūringai – darbai nekonkuruoja tarpusavyje; ekspozicija, aišku, fragmentiška – manau, kad, rengiant tokią rimtą ekspoziciją, turėtų dalyvauti kuratorius, sąmoningai atrenkantis darbus.
Romualdas Balinskas: Ne kasdien gauni tokį apdovanojimą, o ypač džiugina, kad tai kolegų, tapytojų įvertinimas. Pasikartosiu, kad tai – tik antras mano gyvenime apdovanojimas už tapybą. Pirmąjį gavau 12 metų amžiaus už pirmą vietą respublikiniame vaikų dailės mokyklų tapybos konkurse, tad nesu išlepintas apdovanojimais. Ačiū kolegoms! Įspūdžiai tik geri, netgi labai geri. Tiesą sakant, nesitikėjau. Buvo tikra šventė, neformali šventė. Apie laureatų parodą – po remonto šviečiančios posėdžių salės sienos, naujos grindys lyg specialiai šiai progai. Neįmanoma keliais darbais parodyti savo kūrybos. Bet tiems, kas lanko parodas, domisi, užteko ir tų kelių darbų.
Šokio teatro „Aura“ pasirodymas. A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Kokių matote kūrybinių panašumų ir skirtumų su kolegų laureatų kūryba?
A. Weigel: Sunkus klausimas. Parodoje eksponuojami kūriniai yra skirtingos tematikos ir skirtingų technikų. Panašumai – aukšta meninė kokybė.
I. Balakauskaitė: Matau ekspresyvios spontaniškos vizualinės raiškos stilistinių panašumų su Romualdo Balinsko tapyba; kūrybinių eksperimentų panašumo su Almyros Weigel darbais – ji dirbo su popieriumi; ėmėsi teatrinių ieškojimų. Yra kažkoks bendras vardiklis, kuris mus visus sieja.
R. Balinskas: Mes panašūs tuo, kad turime rankas, pilną kūrybinių minčių galvą, panašūs noru kurti, kalbėti apie tai ir dar daug kitokių panašumų yra. Skiriamės visų pirma tuo, kad jos moterys, o aš vyras, toliau: Irma – grafikė, scenografė ir t. t., Almyra – tekstilininkė, rūbų modeliuotoja ir t. t. Taigi skiriasi veiklos rūšis.
LDS Auksinių ženkliukų laureatų paroda. A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Kaip Jūsų kūryba keitėsi per visą kūrybinį kelią?
A. Weigel: Mano kūryba buvo ir išliko eksperimentinio pobūdžio. Daug dėmesio skiriu naujų medžiagų ir technologijų pažinimui ir pritaikymui savo kūryboje. Susidomėjusi nauja medžiaga, ieškau man įdomių idėjų ir būdų, kaip ją įgyvendinti kūriniuose. Buvau labai susidomėjusi karštų klijų technologija, kurią praktiškai išstudijavau ir pritaikiau savo kūrinių cikle „Prijuostės“. Šiuo metu savo instaliacijų ir objektų kūrimui naudoju spaudos leidinius ir įvairių rūšių popierių. Kai išsiilgstu spalvų ir drobės, tapau.
I. Balakauskaitė: Studijuojama tapybą, aš jau pradėjau domėtis grafika, žaidžiau teatrą. Sykį, pristatydama kūrybinius eskizus savo dėstytojui (kurį be galo gerbiau ir gerbiu), išgirdau iš jo lūpų frazę, jog, neva, mano „mąstymas yra grafinis ir gal man vertėtų keisti kryptį – pereiti į grafikos specialybę“. Priėmiau jo žodžius kaip iššūkį – savo kitonišką/„netapybinį“ mąstymą panaudoti, sukuriant originalią tapybinę formą. Atsisakiau aliejinių dažų, spalvos, teptuko... Vengdama bet kokių galimai atsirandančių tapybinių įtakų, citatų, įkvėpimo savo siužetams sėmiausi iš teatro, mechanikos, statybinių parduotuvių asortimento... Ir tai buvo mano pergalė – aš atradau savo kalbą tapyboje.
Grafikoje aš ieškojau galimybių „sugriauti“ grafinį sterilumą, piešinio susikaustymą. Paveiksle man labai svarbu, kad „būtų gyva mėsa“ – spontaniškos faktūros, gyvas piešinio nervas, tapybiniai atsitiktinumai, daugiasluoksniškumas... Grafikoje išsikėliau sau užduotį sukurti kažką panašaus į „tiražuojamą tapybą“, tokį sintetinį produktą, kuriame tapybiniai principai susirištų su grafinėmis technologijomis ir patenkintų mano tapybos bei grafikos poreikį viename. Esu kelyje į šį tikslą. Scenografija (t. y. menama teatrinė siužetinė režisūra, veikėjų sulėlinimas (sudaiktinimas, stilizavimas)) – raudona gija eina per visą mano kūrybą, ką aš bedaryčiau.
R. Balinskas: Švelniai pasakius, labai keitėsi. Nuo vieno ciklo prie kito, nuo visiško realizmo iki abstrahuotų formų. Nuo religinės tematikos iki humoro. Visą laiką mokausi, stebiu, nagrinėju mane supančią aplinką, santykį su dabartiniu laiku, o taip pat ir kitų autorių kūrybą. Žaviuosi kitais tapytojais, kurie geba nuosekliai gilintis, tobulinti pasirinktas formas ir idėjas ilgą laiką, kartais vos ne visą kūrybinį gyvenimą. Man taip neišeina, neįdomu. Norisi kažką atrasti naujo, nustebinti save.
Viskas keičiasi, aš irgi. Keičiasi ne tik mąstymas, bet ir estetinės vertybės, skonis, pomėgiai. Bet manau, kad aiškios ribos nėra. Nors mano darbai ir skirtingi, bet vis dėlto panašumų daugiau negu skirtumų. Nuo savęs toli nepabėgsi. Aišku, dabar esu mažiau dvejojantis, tikriau žinau, ką noriu padaryti ir kaip. Anksčiau būdavo daug abejojimo, neryžtingumo. Atrodė, kad galiu viską nutapyti, nupiešti, bet visada iškildavo pasirinkimo klausimas: ką, kodėl, kam, ar to reikia man, kitiems.
LDS Auksinių ženkliukų laureatų paroda. A. Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Ką kuriate šiuo metu?
A. Weigel: Dirbu su vienu edukaciniu projektu Frankfurte prie Oderio, kurį organizavo Brandenburgo simfoninis orkestras. Su mokiniais iš Vokietijos ir Lenkijos mokyklų kuriame popierinius kostiumus muzikiniam kalėdiniam spektakliui.
I. Balakauskaitė: Ką tik atidariau naują parodą „Senos dainos“ Molėtų dailės galerijoje, kur pristačiau ir naujausius 2019 m. autorine technika sukurtus didelio formato grafikos darbus. Ketinu tęsti savo projektus, kurių spektras – nuo grafikos iki skulptūros, nuo mechaninių žaislų ir dar ko nors kito iki... Idėjų turiu.
R. Balinskas: Šiuo metu kuriu parodą savo kieme iš senesnių darbų pamaišytų su naujesniais ir galvoju, dėlioju parodą „Arkos“ galerijoje, kuri vyks gruodžio mėnesį.
A. Weigel, „Kasdieninė duona“.
Tradicinis klausimas: iš kur semiatės idėjų? Kokios pagrindinės Jūsų kūrybos temos? Kokios pagrindinės Jūsų kūrybos savybės?
A. Weigel: Linksmas klausimas. Idėjos „atskrenda pačios“, reikia tik atverti akis, nurimti ir jas apgalvoti. Problema ta, kad idėjų per daug – tenka išmokti atsirinkti geriausias. Mano kūrybos temos – žmogus, jo kūnas, tradicija, inovacija, komunikacija. Eksperimentuoju su skirtingomis medžiagomis ir technikomis, mėgaujuosi kūrybiniu procesu ir savo parodų atidarymais. Džiaugiuosi galėdama bendradarbiauti ir kurti projektus su kitų sričių menininkais. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti bendrus projektus su šokio teatru „Aura“.
I. Balakauskaitė: Parodos „Senos dainos“ atidarymo metu sakiau, kad labiausiai mane įkvepia žvejai: „Menininkas yra kaip žvejys, kurį nenumaldoma jėga verčia bėgti nuo šeimos; rizikuojant gyvybe lipti ant tirpstančio ledo; valandų valandas šaltyje sėdėti nekeičiant pozos, kantriai gaudant žuvį, kurios pats nei nevalgo“. Dažniausiai sąvoka, nugirsta frazė ar anekdotas tampa mano apmąstymų bei kūrybos įkvėpimo šaltiniu, atspirties tašku temos pasirinkimui. Paprastai aš dirbu ciklais, kuriuose vizualine forma mėginu gvildenti prasmes, užkoduotas žodyje arba įstrigusioje frazėje.
Tarpdiscipliniškumas – natūrali mano vidinius bei kūrybinius poreikius atitinkanti būsena, neleidžianti paskęsti rutinoje bei užsisklęsti vienos disciplinos/vieno cecho rėmuose. Tragiškai iš gyvenimo pasitraukus mano draugui Vytautui Pakalniui, aš nusprendžiau savo „Dailininko teatrą“ kurti viena. Tai tapo mano ilgalaike strategija ir kūrybos tikslu – meninio gyvenimo scenarijumi, kuriame atskiri kūriniai ar ciklai, skulptūriniai, mechaniniai, grafiniai objektai bei instaliacijos, kaip atskiri dėlionės elementai, laikui bėgant turėtų susidėti į vientisą sistemą, reprezentuojančią mano pasaulėjautą.
Politika, ekonomika ir socialinis kontekstas nėra mano interesų laukas. Kūryboje mane domina bendražmogiškų problemų apmąstymas. Viena iš esminių mano kūrybos temų yra pasirinkimo laisvės/valios veikti ir determinuotos lemties santykio problema.
R. Balinskas: Idėjos sklando ore. Kažkas galvoje užkimba, ar tai vaizdas, ar mintis, tada lukštenu iki branduolio. Kartais randu riešutą, kartais tik galvoju, kad radau. Nesu įsipareigojęs tęsti jokių tradicijų, neatstovauju jokiai mokyklai, krypčiai, nebent bėgantiems metams. Nesiekiu būti atpažįstamu autoriumi pagal savitą stilių ar braižą. Tai mane suvaržytų, uždarytų, jausčiau savotišką klaustrofobiją. Galima sakyti, esu nedisciplinuotas tarpdisciplininis, žvejoju įvairiuose vandenyse įvairiomis priemonėmis.
.JPG)
I. Balakauskaitė „Stovintys“ (2005).Tania Serket nuotr.
Kokių vizualiojo meno kūrėjų kūryba Jums įdomi, Jums patinka? Lietuvos ir/arba užsienio autorių. Kuo, kodėl būtent jų?
A. Weigel: Tara Donovan, Fabrizio Plessi, Ernesto Neto. Visi trys menininkai kuria instaliacijas, kurios mane stipriai veikia. Tai dideli darbai, reikalaujantys daug įdirbio, disciplinos ir geros vadybos.
I. Balakauskaitė: Mano kūrinių personažams būdingos netašytos, nepatrauklios formos, ekspresyvi deformacija, kurią lemia mano prisirišimas prie Afrikos apeiginės skulptūros, konstruktyvizmo bei XX a. 6-o dešimtmečio lietuvių modernizmo estetikos.
Mane labai žavi mechanika, daugiaplaniai, daugiasluoksniai kūriniai, sintetiniai kūrinių junginiai. Vis labiau mane domina atmosferiniai kūriniai, kuriuose be tradicinių priemonių atsiranda dar ir šviesa bei judėjimas – t. y. tokie kūriniai, kurie tenkintų mano scenografijos ilgesį, bet peržengtų taikomosios scenografijos ribas. Šiuo momentu įsikvepiu Jean Tinguely, Theo Jansen kinetiniais objektais bei lėlių teatru kaip magišku reiškiniu.
R. Balinskas: Esu smalsus, tad man labai įdomu ir žinomų menininkų parodos, ir jauni autoriai, nauji vėjai ir kryptys. Kartais būna, supranti, kad viskas – užtenka to informacijos srauto, kad tai atbukina, apsunkina ir suniveliuoja, nes tiek daug visko vyksta, net fiziškai neįmanoma visko susekti. Dabar pabambėsiu... Iš kitos pusės, pastebiu, kad yra mažai nuostabą keliančių dalykų, nes jau daug kas matyta, pažinta, kartojasi. Dažnai gali įžvelgti šaknis ar kūrybos inspiracijas, pamatyti akivaizdų mėgdžiojimą ir paviršutinišką sekimą žinomu „meniniu autoritetu“, kartais ir pats pasijunti nevalingai paveiktas, perdėm persisėmęs. Tada einu į „dykumą“, rečiau einu į parodas, domiuosi kitais dalykais.
Išskirti kažką iš kolegų nesinori. Jei gyvenimas suveda su žmogumi, tai neišvengiamai ir su jo kūryba, o jei pradžioje susidomiu kūryba, tai pasidomiu ir žmogumi. Daug kas domina ir imponuoja. Negaliu pasakyti, kad kažkurio vieno menininko visi darbai žavi ir patinka. Vieno autoriaus vieni, kito – kiti ir kuo įvairiapusiškesnė menininko kūryba, tuo ji man įdomesnė.
R. Balinskas, „Keisti santykiai“ (2018).
Kokio savo kūrybos santykio su žiūrovu tikitės, norėtumėte?
A. Weigel: Menas turėtų žiūrovą jaudinti. To aš ir trokštu. Nemėgstu meno aiškinti kitiems, jeigu reikia, pasakoju tik minimaliai. Žiūrovas turi meną priimti individualiai.
I. Balakauskaitė: Norėčiau, kad jis būtų. Aš stengiuosi savo vizualinę kalbą išgryninti tiek, kad mano idėja/žinutė taptų atpažįstama, t. y. būtų suprasta bent iš dalies.
R. Balinskas: Turbūt neįmanoma, kad kitas žmogus matytų ir jaustų tavo kūrinį taip, kaip tu pats. Turi sutapti vidiniai kodai, vertybės, patirtys. Tačiau būna, kad kitas pamato tavo darbą iš kitos pusės, kitu kampu ir tada abu tampame bendraautoriais. Tam parodos ir yra – bendrai autoriaus ir žiūrovo kūrybai.
A. Weigel, „Progresas. I“ (popieriaus atspaudai ant drobės; įvairūs dydžiai; 2019). Nuotr. aut. Almyra Weigel.
Koks Jūsų ir Jūsų kūrybos santykis – kas Jums yra kūryba?
A. Weigel: Labai artimas ir vientisas santykis. Esu su ja ir joje, dieną ir naktį.
Man kūryba – didžiulė Dievo dovana, kurios nereikia ieškoti, ji visada su manimi.
I. Balakauskaitė: Kūryba man yra pats autentiškiausias savęs bei savo santykio su pasauliu pažinimo būdas, t. y. žvejyba. Viena vertus, aš veikiu kaip režisierius, primetantis savo veikėjams situacijas, o, kita vertus, stebėdama tai, ką sukūriau, bandau pažinti save. Pasirinktame prasminių ir formalių problemų lauke aš bandau išsiaiškinti savo meninių paskatų atsiradimo priežastis, estetinius ir etinius prioritetus. Kūrinys gimsta tik santykyje su medžiaga, kuri iš pradžių priešinasi, o po to veda, koreguoja, sufleruoja, o kai kuriuos dalykus pati ir padaro.*
R. Balinskas: Man kūryba nėra darbas, labiau tai savaiminis procesas, neišvengiamas užsiėmimas, gyvenimo būdas. Gal todėl dar nesijaučiu išsekęs ir išnaudojęs savo galimybių. Galvoje vis dar pilna idėjų, susikaupęs minčių archyvas ir patirtis leidžia naujai viską peržiūrėti, įvertinti, kurti naujai. Tik va vidinis cenzorius su metais būna daug griežtesnis. Nenoriu tapti „zombiniu formalistu“ (toks neseniai atsiradęs terminas), kuris inertiškai kepa paveikslus. Juk norisi vis nudžiuginti nors save, nors procesu, nebūtinai rezultatu. Netgi jei atrodo, kad nepavyksta, pats procesas vis tiek traukia, veža.
I. Balakauskaitė „Būsenos 9 - Vaivorykštė“ (polistireno raižinys, 20x20xcm, 2016).
***
Menotyrininkė dr. Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė apie Almyros Weigel kūrybą „Almyra Weigel niekada nestovėjo vietoje, jos kūryba kito su asmenybės branda. Galima sakyti, kad kaip tekstilininkė ji neabejinga šiuolaikiniam menui, o kaip menininkė – šiuolaikinei tekstilei. Ją domina šiandienos aktualijos, asmenybės santykis su istorija, tradicija, kasdien mus užgriūnančio informacijos srauto gausa. Tai tarpdisciplininis menas, į kūrybos lauką įtraukiantis judesį, šokį, muziką.
Almyra Bartkevičiūtė – ir nuostabi, šilta, nesavanaudiška asmenybė, daug padariusi Lietuvos tekstilės populiarinimo Vokietijoje labui, organizavusi ir kuravusi daugybė lietuvių tekstilės parodų. Dėjusi daug pastangų, kad Lietuvos tekstilė būtų pasaulyje labiau matoma.“
Menotyrininkė Rita Mikučionytė apie Irmos Balakauskaitės kūrybą: „Irma yra puiki pasakotoja – kiekviena žodinė istorija palydima įtaigiais žvilgsniais, įspūdingais rankų mostais, iškalbingomis pauzėmis. Jai svarbu tai, kas yra tarp išsakytų ar užrašytų žodžių. Manau, todėl taip jautriai išjaučiame subtilų jos kūrybos poetiškumą, švelnią melancholiją, keistą praeities nostalgiją ir čia pat sprogstančias aistras, draskančią agresiją, mirtinų situacijų nuojautas. Tai užkoduotas sūpuoklių – aukštyn ir žemyn – principas. Visa Irmos kūryba yra apie jos išgyvenamą egzistencinį būvį, dvasines-emocines būsenas, tarpasmeninius santykius, ryšį su aplinka. Tai nusako jos darbų ar jų ciklų pavadinimai. Mano manymu, Irma puikiai suderina skirtingus meninius metodus – „grynos“ formos estetiką ir kūrybinį chaosą. Jos kūrybos fenomenas – nuoseklus eksperimentų ir atradimų kelias.“**
Tapytoja Arūnė Tornau apie Romualdo Balinsko kūrybą: „Romo Balinsko tapyba – išsiskirianti lietuviškos dailės kontekste savo lengvumu, žaidybiniais elementais, improvizacijų gausa ir kartu išlaikanti rimtą turinį, dažnai kalbanti apie esmines žmogaus gyvenimo tiesas. Balinskas sugeba sukurti taiklią detalę beveik abstrakčiame paveikslo fone ir darbas prabyla, kalba, pasakoja rimtas, juokingas, graudžias istorijas. Romas tapydamas kuria tarsi mažas noveles ar eilėraščius. Jo paveiksluose nuolat krebžda, kruta kažkokie tik jam vienam žinomi personažai, kuriantys specifinę, užburiančią nuotaiką. Niekad nežinai, kuo jis nustebins naujoje parodoje.“
R. Balinskas „Pažintinis takas“ (2014).
*Irmos Balakauskaitės atsakymuose naudotos ištraukos iš Irmos Balakauskaitės pokalbio su Belgrado galerijos „Grafički kolektiv“ direktore, menotyrininke Ljiljana Ćinkul. („Materijos pasipriešinimas“, „Naujoji Romuva“ 2019, Nr. 3, 44–51 psl.).
**Šioje patraipoje remtasi Ritos Mikučionytės tekstu „Ilgesio dykumos, liūdesio šešėliai“ (https://www.7md.lt/daile/2018-12-14/Ilgesio-dykumos-liudesio-seseliai).
Parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė
