Laimos Milkintės nuotr.
2019 m. spalio 1–31 dienomis Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“ veikia retrospektyvinė Petro Repšio (g. 1940) piešinių paroda, kurioje pirmą kartą eksponuojama lig šiol niekur nerodyta dailininko piešinių kolekcija. Šiame straipsnyje pateikiame glaustą parodos ir ją lydinčio katalogo apžvalgą.
Per ilgus metus sukaupti piešiniai Petrui Repšiui buvo ir pagalbinė išraiškos priemonė, ir savarankiška kūrybos sritis, atskleidusi piešėjo talentą ir išskirtinį atidumą aplinkai. Asmeninėje dailininko kolekcijoje – šimtai darbų pieštuku, anglimi, pastele, tušu bei kitomis priemonėmis. Ją sudaro savarankiškos kompozicijos ir jų serijos, sukurtos nuo XX a. 7-ojo deš. iki šių dienų.
Repšys – išskirtinė lietuvių dailės figūra. Daugelis jo vaizduojamosios ir monumentaliosios dailės pavyzdžių yra tapę neatsiejama Lietuvos dailės istorijos dalimi, nacionalinės kultūros paminklais. Jo kūryba remiasi į fundamentalų istorijos ir kultūros, mitologijos ir etnografijos pamatą. Vizualų pasakojimą dailininkas išmoningai kuria, įkvėptas klasikinių Vakarų Europos dailės epochų, pasiremdamas gyvenimo patirtimi, gausiu žinių klodu ir savita vaizduote. Menininko kūrybinės veiklos universalumas, išlavintas humoro jausmas, erudicija, neblėstantis smalsumas ir temperamentas leidžia jam rūpimas temas savitai ir įvairiapusiškai įprasminti darbuose. Stengėmės parodyti Repšio kūrybos visumą kaip vientisą pasakojimą, kurio skirtingi periodai, žanrai, temos ir kūrybos sritys yra glaudžiai susipynę, pratęsia bei papildo viena kitą. Retrospektyvinė piešinių paroda ir jos katalogas suskirstytas į šešias temines dalis, kurias čia trumpai ir apžvelgsime.
Laimos Milkintės nuotr.
Akimirkų liudytojas
Ši piešinių grupė bene geriausiai iliustruoja kertinę Repšio kūrybos savybę – spontanišką akimirkos pagavą, būdingą ne tik jo piešiniams. Pats Petras ir jo artimi bičiuliai prisimena jį piešiantį posėdžiuose, susirinkimuose ar pertraukų metu Lietuvos dailininkų sąjungoje, Vilniaus vaikų dailės mokykloje, Vilniaus universitete, Vilniaus dailės institute, kelionėse po Lietuvą ir užsienio šalis, namie. Repšio piešiniai susiję su gyvenimo realijomis, jie liudija itin asmeniškas šeimos, darbo ir kūrybos akimirkas. Iš mažų kasdienybės mizanscenų galima susidaryti įspūdį apie platų menininkų ir intelektualų ratą, kuris supo ir tebesupa dailininką. Bičiulių ir bendraminčių atvaizdai liudija ne vien draugystės ryšius, bet ir platų dailininko interesų lauką. Drauge jie iškalbingai byloja apie sovietmečiu Vilniuje gyvavusius kultūrinės bendruomenės susibūrimus ir intensyvų tarpusavio bendravimą.
Repšio piešiniai – iškalbingi kasdienybės akimirkų liudininkai. Juose galima išvysti itin asmeniškus ir intymius kasdienybės kadrus iš paties autoriaus asmeninio gyvenimo. Piešiniuose užfiksuotos ir svarbios tam tikro laiko meno institucijų istorijos. Iš šių kūrinių galime sužinoti, kokie menininkai apie 1990-uosius dirbo Vilniaus vaikų dailės mokykloje, kokie intelektualai tuo pat metu telkėsi Vilniaus universitete, kokios asmenybės Nepriklausomybės priešaušryje aktyviai dalyvavo siekiant Lietuvos dailininkų sąjungos atsiskyrimo nuo Maskvos ir institucijos pertvarkos. Šitie kūriniai liudija paprastų akimirkų žavesį – o jis pasiduoda tik jautraus piešėjo žvilgsniui.
Laimos Milkintės nuotr.
Vizualiniai epai
Petrą Repšį visuomet domino Lietuvos istorija, etnografija, tautosaka, literatūra ir dailė, todėl nenuostabu, jog didelė jo kūrybos dalis yra skirta vizualiai perteikti svarbių mūsų tautai įvykių, vietų ir asmenų istorijas. Kiekvieną kūrybinį darbą, kurio imasi, Repšys atlieka su nepaprastu dėmesiu: siekia atskleisti kontekstą, atidžiai pateikti kiekvieną detalę, filosofiškai suvokti ir perteikti vaizdą bei estetiką.
Vizualinių epų grupei priskirtume ir VU Baltistikos centre esančios freskos „Metų laikai“ (1974–1985) piešinių fotografinius atvaizdus (originalai saugomi VU Bibliotekos archyve). Freska, tapusi ne tik universiteto pasididžiavimu, tačiau ir vienu įstabiausiu monumentaliosios dailės kūrinių Lietuvos dailės istorijoje. Tai daugiasluoksnė, daugiaprasmė vaizdinė poema baltiškajai prigimčiai ir pasauliui. Remdamasis kertinėmis mūsų kultūros, mitologinio bei etnografinio paveldo idėjomis, Repšys pavaizdavo dinamiškus žmogaus ir gamtos, žmogaus ir Dievo santykius. Freska pagal ritualinį metų ciklą reginiais pasakoja mūsų tautos mitologiją ir papročius.
Nenuostabu, kad baigęs Vilniaus universiteto freską Repšys ėmėsi iliustruoti vieną svarbiausių lietuvių epinių poemų – Kristijono Donelaičio „Metus“ (iliustracijos pradėtos kurti 1989). Šis kūrinys menininkui atrodė labai artimas. Pasak paties Repšio, Donelaičio poema apima visas žmogaus gyvenimo sritis ir įvykius. Juk kurdamas „Metų laikų“ freską menininkas jau buvo susidūręs su tokia pat daugiasluoksne tema – neišsemiamu epiniu pasakojimu, liudijančiu žmogaus ir jį supančio pasaulio simbiozę, bei iššūkiu: išlaikyti pasakojamą turinį ir pavaizduoti dvasinį vaizduojamojo objekto pasaulį. Deja, 1996 m. kilus gaisrui dailininko namuose ir sudegus didžiajai daliai piešinių, šis nepaprastai įdomus ir vertingas projektas taip ir liko nepabaigtas.
Laimos Milkintės nuotr.
Etnografija
Visa Repšio kūryba išlaiko glaudų ryšį su lietuvių mitologija ir etnografija. Dar nuo studijų laikų Petrą domino liaudies meistrų kūryba. Bendravo su tautodailininkais Juozu Liaudanskiu (1904–1989), Aleksu Mockumi (1888–1984) ir kitais. Domėjimasis savo krašto istorija, etnografija, tautosaka, mitologija suvedė Repšį su šių sričių mokslininkais – Norbertu Vėliumi (1938–1996), Marija Gimbutiene (1921–1994), Gintaru Beresnevičiumi (1961–2006), – skatino gilintis į jų veikalus. Jam teko proga klausyti Gimbutienės ir Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) skaitomų paskaitų. Bendravimas su mokslo žmonėmis, sukauptos žinios apie švenčių, darbo, kasdienybės papročius ir apeigas bei asmeninė gyvenimo patirtis – visa tai perteikta savitu stiliumi ne tik monumentaliuosiuose kūriniuose, estampų cikluose, bet ir piešinių serijose „Kiaulių vielinimas“, „Vaikų žaidimai“, „Procesijos“. Šios serijos patvirtina Repšį esant puikų istorijų pasakotoją ir įvairių nuotykių metraštininką – pirmenybę jis teikia tikriems nutikimams ir autentikai. Dar geriau, jei toji autentika siejasi su papročiais ir tradicijomis.
Laimos Milkintės nuotr.
Etiudai
Kaip ir daugeliui menininkų, Repšiui etiudai būtini akies jautrumui ir rankos tikslumui lavinti, tyrinėti ir suprasti rūpimo objekto konstrukciją, proporcijas bei rakursų galimybes. Šie pagalbinio pobūdžio piešiniai ne visuomet tampa užbaigtais meno kūriniais – dažnai jų atskiros detalės pasklinda įvairiuose objektuose, o kai kurie etiudai taip ir lieka tik paišymo pratimai.
Šioje piešinių grupėje itin gausu aktų studijų, kuriose Repšys fiksuoja nuogo moters kūno siluetus. Aktai, kaip ir apskritai visa Petro kūryba, yra labai skirtingi tiek išraiškos, tiek atlikimo požiūriu. Skirtingos technikos puikiai atspindi ir pozuojančio modelio natūrą ir kūno konstituciją, kaip, matyt, ir paties menininko tos akimirkos nuotaiką.
Etiudų, kuriuose vaizduojami gamtos motyvai ir gyvūnai, detales kartas nuo karto galima pastebėti atsikartojančias įvairiais Repšio kūrybos etapais ir įvairiuose žanruose – tapyboje, grafikoje, medaliuose, freskose, iliustracijose etc. Tai laisvi, simpatiški gyvūnų eskizai, kurti dar studijų metu ir netrukus po jų, bei detalūs, realistiški ir itin patrauklūs botaniniai piešiniai, primenantys XVII ir XVIII a. Anglijoje, Prancūzijoje, Flandrijoje bei daugelyje kitų Vakarų Europos regionų populiarią botaninių iliustracijų madą. Šių elegantiškų augalų detalių galima aptikti visoje menininko kūryboje. Repšio darbuose jie atlieka ne tik dekoratyvią paskirtį – dažnai tampa puikia priemone metaforoms įprasminti.
Laimos Milkintės nuotr.
Žmogus ir gyvūnas
Ši piešinių grupė sudaryta iš itin skirtingų ir kartu panašių kūrinių, kuriuose vaizduojami žmonių, žmonių ir gyvūnų santykiai. Tokio tipo siužetai Repšio kūryboje yra neišsemiami. Galima teigti, jog žmogaus figūra Repšiui yra pati mėgstamiausia ir parankiausia, kai reikia perteikti įvairius kūrybinius užmojus ir idėjas.
Tai piešiniai, atlikti įvairiausiomis priemonėmis, dažnai sukurti spontaniškomis aplinkybėmis ir vaizduojantys pačias netikėčiausias kūno, pavaldaus tik menininko fantazijai, interpretacijas. Šią grupę pagal vaizduojamus siužetus galima skaidyti į kelias potemes: žmogus ir žmogus; žmogus ir gyvūnas: žmogus ir arklys, žmogus ir paukštis etc. Plati ir stilistinė įvairovė: nuo iliustratyvių iki abstrakčių kompozicijų, vyrauja primityvistinė raiška. Figūros itin ženkliškos, kartais panašios į tipografinius sprendimus – jos priartėja prie teksto, netgi tampa konkrečiu tekstu, o jį Repšys savo kūryboje dažnai naudoja ne tik kaip literatūrinę priemonę par excellence. Tekstas jo kūriniuose yra puiki meninės išraiškos forma – vaizdai konstruojami iš raidžių, žodžių, sakinių. Dinamiškos kūnų improvizacijos vyrauja visoje menininko kūryboje, jas galima atpažinti Repšio kurtuose ofortuose, medaliuose, freskoje, skulptūrose etc. Jie tarytum gyvi šokinėja iš vieno kūrinio į kitą, iš vieno žanro į kitą, iš vieno kūrybos laikotarpio į kitą.
Laimos Milkintės nuotr.
Sapnai
1967-ųjų kūriniai ne tik žymi laiką po Dailės instituto baigimo, tačiau raiškiai perteikia būseną, kai, menininko žodžiais, jis jautėsi „tarytum išmestas į negyvenamą salą“. Po mokslų baigimo užgriuvusi nežinia slėgė emociškai, trūko stabilios atramos. Apėmus tokiai būsenai, tikrovės temos ir inspiracijos kuriam laikui liko nuošaly. Dienos šviesą išvydo kūrinių serija, kurią pats autorius švelniai ir nepretenzingai vadina „Sapnais“. Tačiau sapnų migla iškelia niūrius pasąmonės vaizdinius. To meto požiūriu, kūriniai labai avangardiški. Visgi 7-ąjame deš. jie buvo publikuoti „Kultūros barų“ žurnale. Siekdamas apeiti cenzūrą, leidinyje išspausdintai serijai autorius pritaikė aptakų pavadinimą – „Iliustracijos viduramžių poezijai“. Ši situacija liudija, kad laviruojant tarp oficialių valdžios reikalavimų į spaudą vis dėlto patekdavo ir modernesni, meninio turinio kokybę palaikantys pavyzdžiai. Kitų šios grupės piešinių pasakojimuose išgirsti ar perskaityti faktai pinasi su išgalvotais. Buitiškas danties rovimo epizodas čia virsta fantastiniu ritualu, o atpažįstamų rūšių gyviai ir žmonės vejasi į siurrealistiškų naratyvų rezginius. Net šiuose kūriniuose Repšys remiasi žiniomis, faktais bei tikromis istorijomis. Vis dėlto viršų ima sodri ir vaizdinga sapnų ir fantazijų plotmė.
Parengė Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė
Laimos Milkintės nuotr.
